Tu dar palauk basos
manęs
atbėgančios per pievas,
už eglių tolstant dienai,
lakštingalos giesmėm
dangus kol pildos.
Neskubinki manęs, palauk:
toli man per rasos lašus,
voratinklių gijas, žiedų
apsunkusias taures,
kol išbyrės vidus,
sklidinas it indas.
Tu tyliai pasėdėki ant ribos –
auksinio siūlo, tirpstančio nakty.
Parbėgu! Tik dar akimirką sugersiu:
bedugnėje tamsoj pražydusi erdvė
pulsuoja ir čirpiantys žiogai
trumpam pakirto kojas,
palauki kol iš skrydžio
nusileisiu.