Rasos

Tą šviesią naktį,
kai lakštingala čiulbėjo,
nuo to gražumo
jazmino žiedlapiai byrėjo.

Vėjo nebuvo,
serenčiais dangus žydėjo,
paleidę sielas
patys iš paskos išėjom.

Pavienis žiogas
pamiškėje čirpia tyliai,
mes, tarsi žvaigždės,
danguje pasiklydę.

Rasą, dabintą
aušros žiežirbom, surinkę,
ratą apsukom.
Byra bijūnai nulinkę.

Bijūnai

Mūsų svajonės,
meiliai išguldytos,
bijūno žiede telpa,
tarsi sapnai
minkščiausiuos pataluos.

Žvaigždžių
skaičiuoti nesuspėjam:
trumpam bluostą sudėję,
jau sulaukiame aušros.

Kai visko tiek, kad netelpa
jausmai krūtinėj nuo šitiekos
garsų, kvapų, švelnumo ir šviesos.

Rodos ir pats bijūne išsitektum,
ištirpęs lašuose rasos.

Aušra

Aš rasoje tave nuprausiu
aušros pirmaisiais žiburiais.
Dar miškas snaudžia apsiblausęs,
tuoj su giesmėm diena ateis.

Jau tamsą po truputį tirpdo,
tuoj nebetvers išbrinkusi tyla.
Bijūnuos ryto ašaras surinkus
vis laiminsiu ir laiminsiu tave.

O jazminuos dar snaudžia fėjos,
poilsiui per trumpa naktis.
Parbrisiu pievomis su vėju.
Tokia lengva krūtinėje širdis.