Novus

Mes ganėme debesis
upės paviršiais,
kol miškas pakvipo
žydinčiais viržiais. 

Tolstančios Saulės
šilumą sugėrę,
pražydom žvaigždynais
viską pamiršę.

Lengvi, tarsi rūkas,
lyg sielos nebylūs,
atskleidę savy
nesibaigiančią tylą. 

Mintis lemniskatėm
ant smilgų suvėrę,
naujus pasaulius
sau patys sutvėrėm.

2020 m. rugsėjo 3 d. 

Déjà vu

Lietumi beldžiasi ruduo
į krištolinį sielos kupolą,
vėl viskas panašu kažkuo,
lyg miestai, kuriuose jau buvome.

Ir taip sunku nesikartot,
kai viskas taip gerai pažįstama,
kai, rodos, sakinio pradžion
kiekvieną kartą vėl sugrįžtame.

Gal Tu gali mane pakelt,
o, nuostabus Rudens Tapytojau,
viršun, kad galėčiau pažvelgt
kitaip į viską, kas matyta jau?

Nuo sidabrinio krašto debesies,
akys prisėmusios naujų spalvų,
gal išbaidys nublankusias mintis
po ryškiaspalvių vasaros sapnų?

2020 m. rugsėjo 2 d.