Snauda

Į pražilusio ryto glėbį
krenta ką tik pakilusi Saulė.
Sapnuose vos plačiai atsimerkęs
vėlei skęsta pasaulis.

Iš klampios kasdienybės išbridę
tik trumpam su tavim atsibusim.
Migloje saldaus netikrumo
kuriam laikui tyčia pražūsim.

Ąžuolų rievėmis apkaišytas
dar miega pavargęs laikas.
Pulsavimą Visatos pajutęs
jau krūpteli žemėje daigas.

Dar pasnauskime truputį
lino patalais uždangstyti,
kopinėdami lėtą būtį
lyg lape naujame įrašyti.

2024 m. gruodžio 23 d.

Išėjusiam

Ar gali paprašyti obels,
kad daugiau bebrandintų obuolių?
Nuo dienos tos, kai išėjai
jų byrėjimas ataidi skausmu.

Ar gali, prašau, liepti vorams,
kad daugiau nebemegztų tinklų?
Ryto saulei paklydus juose
kelią rasti iš sapno sunku.

Ir maldauju: daugiau nebelyk
žvaigždėmis iš rugpjūčio dangaus.
Mano liūdesio giliausiam dugne
per šviesu nuo tavo veido brangaus.

2024 m. rugpjūčio 13 d.

Debesis

Nešu tau debesį
per gaudžiančias žiogais
rugpjūčio pievas
pasidabinusias rasa.

Išsiuvinėtą žvaigždėmis,
saulėlydžiu apsiūtą,
tau debesį nešu
ražienomis basa.

 
Atkibusį sidabro siūlą
eglės pasigauna,
pilvas prayra,
pasėja svajones.

 
Kol tykiai vandeny
Mėnulis dyla,
dangaus gelmėj
dar ieškome savęs.

 
2024 m. rugpjūčio 3 d.

Ilgesys

Žydint vyšnioms ilgiuosi tavęs
kiek labiau negu telpa širdy.
Giesmėmis į tyliausias kertes
nesiklausęs aplankyt ateini.

Bundant sapnas lanko ryškus.
Tikresnis pasaulis – kuris?
Tas, kur sninga vyšnių žiedais,
ar tas, kuriame verkia širdis?

2024 m. balandžio 20 d.

Bunda

Tarsi daugtaškiai šiandien debesys,
sakiniai nebaigti, nepradėti.
Lyg garsai tariami negirdėti,
nejaukumo tiek daug dausoje.


Ryški Saulė – raudonas šauktukas,
pasibaigus rėksmingai popietei,
akį nemaloniai rėžiantis
juodo teksto pilname lape.

Lyg brūkšniai nepažįstamo rašto
styro šakos, negyvos ir plikos.
Bunda sielose pritilę pokalbiai,
nutraukti nakties tyloje.

2024 m. sausio 26 d.

Neprisiminsiu

Raudonu rašalu kasryt
vardą mano užrašai ant
kiekvieno pakelės akmens.

Visą vargą nuplauna lietus.

Tirpsmu ištekant dienai
stingsta vakaras lede,
dega tik neapykanta sieloj.

Vieną dieną tavęs nebebus.

Liks tik rašalo dėmės
sniege tarsi bijūnai,
skleisis raudoniu vakarai.

Užpustys vėjas tavo kelius.

Nuo baltumo ryškaus
akis ašaros tvindys,
tavęs neprisiminsiu.

Į tušą pamirkyto teptuko
laukia lapas švarus.

2024 m. sausio 24 d.