Nesudėtinga meilė

Meilė nereikalauja jokio veiksmo. Kai įsileidi, ji srūva vidun, banguoja, užpildo viską nuo vieno begalybės krašto iki kito. Kūną, protą, širdį, sielą, kiekvieną erdvės kertę ji užpildo šviesa, šiluma, energija, džiaugsmu, grožiu, pasitenkinimu... Tai – dovana, mainais nereikia duoti nieko. Ir tai – natūraliausias žmogaus būvis.

O kartais vidun, apgavusi protą, vidun įslenka neapykanta. Jos tikslas – nuolatinis darbas. Nieko nelaukusi ji ima reikalauti: reikia atkovoti žemes, pastatyti užtvankas, ramstyti jas viskuo, kas po ranka pakliuvo. Kiekvienas prasisunkęs meilės lašas pavojingas! Dėk visas pastangas, kad ji vienintelė čia viešpatautų! O jai vis bus mažai, tarsi tąsi derva ji kaustys protą, širdį, lyg rūgštis graušis iki sielos. Ji atsives gausią kariauną: pyktį, išpuikimą, teisuoliškumą, godulį, pavydą...

Nieko baisaus, nuo to bebūtina numirti. Tuo ir gražus žmogus, kad klysta.

Nereikia tuščių žodžių. Nebūtina svarstyti praeities klaidų. Tai – tik foninis triukšmas. Juo žmonės ginasi nuo baimės, kad jų užtvankas pralauš. Tačiau anksčiau ar vėliau galinga banga į nebūtį nušluos šį kruopštų darbą.

Todėl visur – danguj, darže, darbe ar ant pasaulio krašto, nuo ryto iki vakaro ir iki kito ryto, lyg tai būtų kvėpavimas, paleisk savo užtvankas, kad jas sugriautų. Meilė nereikalauja nieko. Štai kokią dovaną Kūrėjas davė: „meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor. 13:4-8). Tiesiog mylėk, o visa kita bus pridėta.

2014 m. liepos 16 d.