Šiandien prie upės sutikome moterį. Klampojo ji dailiais odiniais auliniais per šlapią sniegą link automobilio, kuriuo atvažiavusi nedrįso privažiuoti arčiau užtvankos. Ėjo lėtai, atsargiai taikydama, kur stato koją, kad neprasmegtų į purviną balą. Rankose teturėjo automobilio raktelius, tačiau buvo sulinkusi tarsi ant pečių vilktų sunkų nešulį. Nuleidusi juoda skarele aprištą galvą, ji slėpė užverktas akis nuo vienintelio šioje purvynėje sutikto praeivio.
Liūdnas tai buvo susitikimas. Vienišos moters siluetą gaubė tirštas širdgėlos debesis: atrodė lyg tamsi beformė dėmė sklęstų virš pažliugusios žemės. Tokią šlapią ir pilką vasario dieną atrodė, kad pati kūrinija kartu gedi netekties: nesigirdi nei miško pjovėjų dūzginamų pjūklų, nei šunų lojimo, net per betoninę kliūtį besiveržianti purvina upės srovė skamba dusliau, nei įprasta. Tik laša: visas miškas šiandien laša nesuskaičiuojama daugybe ašarų.
Praeidama pro šalį moteris trumpam pakėlė akis: jose – vien skausmas. Nėra didesnės pasaulio pabaigos už tą, kuri ateina su mylimo žmogaus netektimi ir jokiais žodžiais tuomet esi nepaguodžiamas. Kartais prireikia metų ar kelių, kol pagaliau randi, kur tvirčiau pastatyti koją.
Kai mūsų žvilgsniai trumpam susitiko, pasikalbėjo sielos: josios, pjaustoma tūkstančiais skustuvo ašmenų, ir manoji, kurioje atsispindėjo praeityje išgyventos netektys.
No comments:
Post a Comment