Stebuklai kasdieniai

Vaikystėje nuo pasaulio negandų slėpdavausi tėvų spintoje. Kartais, kai tiesiog nebegalėdavau ištverti visko, kas vykdavo aplinkui arba mano viduje, susiriesdavau tolimiausiame didžiulės spintos kamputyje ir stebėdavau, kaip pro durų tarpą vidun veržiasi dienos šviesa. Po truputį atsiribodavau nuo prislopintų iš išorės atsklindančių garsų, paleisdavau savo mintis ir nusiramindavau. Tarp švelnių kvepiančių suknelių, tvirto audinio švarkų ir paltų jausdavausi tarsi daugiasluoksniame kokone. Arba kosminiame laive, skrodžiančiame bekraštę visatą link dar neatrastos planetos. Ten, tas kelias akimirkas, kol nesurasdavo mama, galėdavau būti visur ir viskuo.

Kai pagaliau prasiverdavo durys ir mane surasdavo, nuo ryškios šviesos prisimerkdavau ir išropodavau lauk į kitokį pasaulį. Na, pasaulis gal ir būdavo tas pats, bet išlindusi iš spintos, į jį žiūrėdavau kitomis akimis. O kitaip pažiūrėjus, net ir ankstesnės negandos nebeatrodydavo tokios neįveikiamos. O kur dar šypsenos, apsikabinimai, savi ir svetimi nuotykiai, kvapnūs pyragai...

Gyvenime, žinia, būna visko. Ypač tuomet, kai iš savęs labai daug reikalaujame. Arba leidžiame tai daryti kitiems. Kartais to daug pasidaro tiek daug, kad imamės valdyti tai, kas nuo mūsų nepriklauso, pavyzdžiui savo ar kitų žmonių norus, sprendimus ar net likimus. Nenuostabu, kad neilgai trukus visi įvykiai ima atrodyti tarsi viena po kitos atsiritančios nesėkmių bangos, traukiančios gilyn į pražūtingą gelmę. Čia maždaug tas pats, kas statytis namą vietovėje, kurioje nuolat atsiveria karstinės įgriuvos ir tikėtis, kad niekada neprasmegsi.

Todėl kartais, kai po kojomis ima svyruoti pagrindas, visai neblogas dalykas yra bent trumpam užsidaryti spintoje, kad ir ką tai kiekvienam bereikštų: gal tiesiog užsimerkti, kelis kartus giliai įkvėpti ir nusiraminus susivokti. Gal išeiti į žygį, ryžtingai atstačius vėjui veidą, o grįžti skaudančiais raumenimis ir nutrintais kulnais. Arba tiesiog palikti save ramybėje bent jau pusdieniui, be jokių reikalavimų, ir veikti tai, kas padeda prisiminti gyvenimo džiaugsmą.

Svarbiausia, kad pravėrus spintos duris, vedančias atgal į pasaulį, iš kurio trumpai pabėgai, pažvelgtum į viską naujai. Ir pirmiausia įžiūrėtum stebuklus kasdienius.