Dovanos nelauktos

Gyvenimas kartais pažeria netikėtumų. Toli gražu ne kiekvienas jų būna malonus ir dar toliau beigi gražiau ne kiekvienam net malonios staigmenos būna malonios. O kai šįryt man nusimovė krūminio danties plomba, šis siurprizas man pasirodė panašus į pasaulinio masto tragediją dėl kelių priežasčių: skubaus darbo, kurį prisižadėjau padaryti iki dienos pabaigos, darbinės kelionės, į kurią be danties važiuoti būtų labai neprotinga, ir milžiniškos odontologų baimės, kurią man vaikystėje įvarė net kelios piktdžiugiškos ir entuziastingos dantų gręžikės, dirbusios su tokiais velnio aparatais, kurie labiau priminė kankinimo prietaisus.

Kai pagalvoji, dantis – ne galva, svarbiausia, kad smegenys būtų savo vietoje. Nubraukus iš netikėtumo ir siaubo ištryškusias ašaras, teko skubiai susikaupti ir  įsiprašyti pas pažįstamą vietinę specialistę. Ji buvo tokia maloni ir švelni, jau nekalbant apie tai, kad išgelbėjo mane iš visiškos kemeklės, kad pirmą kartą savo dantų taisymo istorijoje užnūdau procedūros metu.

Kokia nelaukta ir netikėta dovana! To nebūdavo net pas Vilniuje dirbančią fantastiškąją Rūtą, kurios įrengimai ir darbo metodai man kažkuo primindavo „Žvaigždžių karus“. Gal dėl to, kad uždėdavo tokius akinius, per kuriuos vis tiek nematydavau filmo, nes aktyviai ir didelėmis akimis bijodavau galimo skausmo, kurio dažniausiai nebūdavo, bet būdavo labai kartais, o reiškė, kad galėjo būti.  

Bet štai ima žmonės ir netikėtai sutveria stebuklą. Dar nuostabesnis tas stebuklas būna tuomet, kai atsitinka visiškos nevilties ir netikėjimo akimirkomis.

Bepigu juk gauti dovanas, kai jų lauki. Pavyzdžiui, per gimtadienį. Jei svečių ateis, tai ką nors ir padovanos. Prisimenu, kai taip nutikdavo vaikystėje. Ir dažniausiai tos dovanos kažkaip nuvildavo. Ne todėl, kad nebuvo įmantrios ar brangios, o todėl, kad atspindėdavo svečių požiūrį į mane. Toli gražu ne visuomet tas požiūris mane džiugindavo, o paskui dar ilgai apie save primindavo kokio nenorimo daikto forma, gulinčio lentynoje tarsi koks priekaištas.

Dar pigesnės yra dovanos, kurių reikalaujama. Nes jos visai ne dovanos, o prievolė. Man visuomet keista klausytis, kai koks tariamas geradaris pasakoja apie visą tą gėrį, kurį darė kito labui, o paskui negavo to, ko taip tikėjosi ir dėl ko tiek investavo. Man keista, nes tai – natūralu. Nes gėris turi būti daromas nesitikint iš jo naudos, kaip iš kokio sandorio. O jei jau tai sandoris – nevertėtų jo apsimestinai vadinti dovana ir dumti visiems akių.

Tai štai pačios ypatingiausios yra nelauktos dovanos. Net jei jos nesupakuotos į gražias dėžutes, perrištas dailiais kaspinais, nes yra neapčiuopiamos. Ir būtent tokios – neapčiuopiamos – yra brangiausios.