Markas iš Toronto

Jis sėdėjo ant šaligatvio, nugara atsirėmęs į savo negausią mantą: daug mačiusią brezentinę kurpinę ir nešvarų miegmaišį. Juosmenį siekiantys garbanoti plaukai buvo dar šlapi, mat jaunas vyras buvo ką tik grįžęs iš maudynių. Jis nebuvo vienintelis benamis Toronto centre, tačiau atrodė visiškai kitoks: sėdėjo ramus, nekaulydamas nei dėmesio, nei pinigų, tiesiog skaitė nenaują storą knygą.

Gal nė nebūčiau įtarusi, kad jis neturi pastogės. Tačiau prieš kelias valandas, kai vaikštinėjome su bičiuliais po naktinį miestą, mačiau jį miegantį toje pačioje vietoje.

Kai tąryt jį užkalbinau, pažiūrėjo tiesiai man į akis. Užvertė knygą, nusišypsojo ir paprašė pavaišinti jį pusryčiais. Linktelėjau ir pakviečiau užeiti vidun į kavinę, šalia kurios vyras buvo įsitaisęs.  

Markas buvo įkopęs į ketvirtąją dešimtį. Nevartojo nei alkoholio, nei narkotikų, o su kitais benamiais bendravo nedaug, tik kuomet susitikdavo nakvynės namuose ar labdaringose valgyklose. Sakė, kad jam labiau patinka žmones stebėti, nei su jais bendrauti. Neslėpė nusprendęs man dėmesio skirti tik todėl, kad sudomino mano akcentas ir kiek neįprasta išvaizda.

Kai pasakiau jam, kad esu iš Lietuvos, vyras net šoktelėjo iš vietos. Jis puolė pasakoti apie mano šalies istoriją, apie keistą ir unikalią kalbą, atgautą laisvę. Buvau apstulbusi, nes tuomet, prieš dvi dešimtis metų, Kanadoje retas pašnekovas buvo ką nors girdėjęs apie mano šalį. O Markas net paprašė papasakoti apie save lietuviškai, kad galėtų pasiklausyti tos muzikalios kalbos, apie kurią buvo daug skaitęs.

Skaityti jam patiko labiausiai už viską pasaulyje, todėl labai džiaugėsi didžiulės miesto bibliotekos skaitytojo bilietu. Prastu oru skaitykloje jis praleisdavo didžiąją dalį dienos, todėl darbuotojai jį jau puikiai pažinojo ir sakė, kad Markas – pats aktyviausias jų įstaigos lankytojas. Ten jį net sumuštiniais visi vaišindavo, kad galėtų tiesiog nesiblaškydamas skaityti knygas, kurias be jo retai kas prašydavo išduoti.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Markas tapo diplomuotu inžinieriumi. Gavęs darbą, atidavė jam visas savo jėgas. Netrukus vedė ir susilaukė poros vaikų. Paėmęs didelę paskolą pasistatė namus, įsigijo porą automobilių. Tuomet ėmė dirbti dar intensyviau, lengvai kopė karjeros laiptais, tapo didelės įmonės vadovu. Pirko dar didesnius namus už dar didesnę paskolą. Kuo daugiau visko turėjo, tuo daugiau visko reikėjo, tad sukosi kaip voverė rate. Kol vieną dieną tiesiog ėmė ir nugriuvo. Atsibudo ligoninėje po insulto. Teko ilgokai gydytis.

O tuo metu jo darbo vieta atiteko kitam jaunam ir ambicingam specialistui. Namus teko parduoti. Žmona paprašė skyrybų.

Markas kurį laiką gyveno su brolio šeima, nesunkiai gavo naują gerą darbą ir netrukus pajuto, kaip ta pati istorija prasideda iš naujo. O tuomet susikrovė kuprinę ir išėjo. Suprato, kad taip nebenori gyventi, o gyventi kitaip kol kas nemoka. Ir štai jau keletą metų, klaidžiodamas po šalies didmiesčius, jis ieško atsakymų į savo klausimus. Tuos, kurių kažkada sugebėjo nepaisyti apsikrovęs taip vadinamu normaliu gyvenimu.

Kai atsisveikinome, Markas nuėjo į savo vietą prie kavinės sienos, atsisėdo ir vėl atsivertė knygą. Gatve zujo automobiliai, šaligatviais skubėjo miesto gyventojai ir svečiai, kiekvienas su savo reikalais, tikslais ir nešuliais.  Tame įtemptų darbotvarkių pasaulyje, tarsi iš konteksto iškritęs Markas atrodė lyg vienintelis savo laiko šeimininkas, visiškai ramus dėl savo mažiausiai užtikrintos ateities.