Nepageidaujami dežavu

Kai šiandien priėjome užtvanką, nevalingai prisiminiau pirmąjį rotveilerio užpuolimą. Kad ir kokia drąsi tuomet atrodžiau ir jaučiausi, nors sugebėjau apginti save ir savo mažąjį bičiulį, antrasis susidūrimas su žvėrimi, kai priešai savo veidą kuo aiškiausiai regėjau žvėries dantis, padarė savo. Taigi, rankoje tvirčiau suspaudžiau pipirinį purškiklį.

Staiga, iš už kelio vingio išniro jaunas haskis ryškiai mėlynomis akimis. Be pavadžio, be antsnukio ir be šeimininko. Šūktelėjau, galvodama, kad žmogus tuojau išnirs iš kokių nors krūmų, tačiau niekas nepasirodė. Per saugų atstumą apėjęs mus su Makseliu, haskis sustojo ir, pabrukęs uodegą, įsistebeilijo į mane. Išgirdęs „fu“, nuleido galvą ir nubėgo kaimo link.

Gerklę užspaudusi įtampa, rodos, turėjo atlėgti, bet neatlėgo. Kol ėjome toliau ir aš visaip bandžiau atsipalaiduoti, Makselis vis stabčiojo, dairėsi aplink ir traukė mane eiti namo. Ir štai tada, pro krūmus, visiškai ten pat, kaip ir kovo 7-ąją dieną, kai buvau pirmąkartą priversta bristi į šaltus Ventos vandenis,  pamačiau ateinančius p. Ričardą, jo rotveilerį į mažąją kalytę.

Štai taip, lyg niekur nieko, lyg niekada nebūtų buvę užpuolimų, Savivaldybės administracijos administracinės komisijos posėdžio ir sprendimo konfiskuoti rotveilerį, bei  policijos ir konfiskavimu užsiimančios bendrovės pastangų surasti p. Ričardą ir jo nelemtą šunį.

P. Ričardas atrodė blaivus ir gerai nusiteikęs, mėgavosi pavasarine saule ir gamta. O man vėl teko pulti žemyn, nuo skardžio ir pasiruošti bristi į vandenį, jei nelemtas šuva ištrauktų pavadį iš šeimininko rankų ir dar kartą mane pultų. Glėbyje laikomas Makselis drebėjo ir garsiai inkštė, jaučiau, kaip šaltas vanduo sunkiasi į batus.

Šiandien policijos ieškomas vyras man nieko nesakė. Tik tampydamas link mūsų besiveržiantį rotveilerį nuskubėjo tolyn. Man sunku suprasti, kas dedasi jo galvoje, žinant, kad jis nevykdo teismo sprendimui tolygaus Administracinės komisijos nurodymo ir slapstosi nuo pareigūnų. Akivaizdu, kad kitaip, nei rodo filmuose, slapstymasis nuo policijos nėra  toks jau ir sudėtingas dalykas.

Apima toks keistas bejėgiškumo jausmas, kai suvoki, kad mūsų teisėsauga nesugeba pažaboti vieno pažeidėjo, kuris, panašu, puikiai suvokia tokį sistemos neįgalumą. O man lieka tik džiaugtis, kad p. Ričardui šiandien nekilo noras mane pamokyti.