Pavasaris be rotveilerio

Rodos, kai iš kaimo buvo išvežtas agresyvusis rotveileris, viskas šiek tiek aprimo. Ne, gyvenimas čia niekuomet nesustoja, o ramybės dabar ypač nedaug, mat į mišką ir sodus grįžę giesmininkai plėšia melodijas nuo saulės patekėjimo iki laidos, tad panašiu ritmu gyvena ir vietiniai žmonės: visi kruta, tvarkosi, sėja, auksaspalvių pienių galvas guldo.

Keista, kai pagalvoji, tačiau rotveilerio užpuolimai dabar jau atrodo tarsi niekuomet neįvykę tikrovėje sapnai. Tarsi pamokos, kurias išmokus ir įsisavinus, pradedi nebegalvodamas įgytas žinias taikyti praktikoje automatiškai, nors visai nebeprisimeni, kad kažko panašaus mokeisi. Man šiek tiek liūdna ir vis dar neramu, kai pamatau pro šalį kiūtinantį p. Ričardą.  Labai tikiuosi, kad jo namuose neauga naujas rotveileris. Bet, greičiausia, taip nutiks, nes toks jau yra nuo priklausomybių kenčiančio žmogaus gyvenimas, kai privalai visiems įrodyti savo tariamą stiprybę, kurios išties taip stipriai stinga, kad net negali atsispirti buteliui.

Visa šita rotveilerio užpuolimų istorija, kuri mūsų kaime tęsėsi porą ar trejetą metų, asmeniškai man truko daugiau nei keturis mėnesius. Bandžiau domėtis, kaip baigėsi prieš tai buvę užpuolimai: vieno atvejo baigties niekas nežinojo, kito – baudomis ir žalos atlyginimu, o dar net kelis kartus žmonės visai niekur nesikreipė. Paklausus, kodėl niekam nesiskundė, jie paprastai sakydavo, kad niekas nieko vis tiek nepadarys.

Ir aš juos puikiai suprantu: šuns užpuolimas trunka vos kelias akimirkas, o problemos išsprendimas – net kelis mėnesius. Ir absoliučiai niekas kaime nevyksta taip automatiškai, kaip, tarkime, sostinėje. Pas mus reikia viskuo domėtis, kontroliuoti procesą pačiam ir raginti atsakinguosius asmenis imtis veiksmų. Pasiseka, jei tenka susidurti su kompetentingais pareigūnais ir tarnautojais, pasiruošusiais padėti ir ieškoti geriausio sprendimo. Tačiau, deja, tokių žmonių kabinetuose tėra vienetai. O kiek visokių dvejetukininkų sėdi kitame laido gale ir aiškina, kad niekas nieko nedarė ir nedarys, nes jiems nepriklauso? Pasiseka, jei dar iš viso aiškina, o ne šiaip sau raštą atsiunčia, kuriame prirašyta visokių nebūtų dalykų.

Nenuostabu, tuomet, kad žmonės praranda bet kokį tikėjimą ir norą stengtis dėl savęs ir kitų. Dažniausiai valdžia ir jos institucijos gyvena kažkokiame paraleliniame pasaulyje, sudarytame iš begalinių koridorių labirinto. Ten, už kiekvienų uždarų durų slepiasi nenusakomo amžiaus griežtaveidžiai ponai ir ponios, būtinai priversiantys nelaimėlį interesantą pasijusti beverčiu kliuviniu, kuriuo nesunku atsikratyti išpylus mintinai iškaltą kokį nors sunkiai suprantamą teisės akto tekstą. O kur dar visi tie skyrių, skyrelių ir pareigų pavadinimai, turintys dar labiau bauginti jokio pavadinimo, išskyrus nuosavą vardą ir pavardę, neturintį eilinį pilietį.

Argi nekeista, kad terminą „valstybės tarnautojas“ dauguma taip besivadinančių sieja ne su tarnyste žmogui, o būtinu savęs iškėlimu virš visų, kurie taip nesivadina? Štai viena mokesčių inspektorė kažkada aiškino, kad ji atstovauja valstybę ir parodys mums mūsų vietą. Aš iki šiol bandau suprasti, kaip žmogui gali taip susimaišyti protas, kad jis staiga imtų taip atvirkščiai žiūrėti į pasaulį. Net nebandysiu suvokti, kur tos keistos moters galva yra mūsų mistinė vieta ir kodėl mums būtinai reikia ją žinoti, ar kodėl kiekvienas su ja susidūręs žmogus būtinai turi jaustis valstybės, kuriai ji tarnauja, priešu.

Todėl man ši mažytė liūdna pergalė prieš gerokai už mane daugiau sveriantį žvėrį ir jo nedažnai adekvačiai aplinką vertinantį šeimininką, kaip ir pergalė prieš abejingumą ir nenorą išspręsti problemos, yra didelis žingsnis mažai bendruomenei, kurioje dabar dauguma ne tik lengviau atsipūtė, bet ir pasijuto galintys truputį daugiau, nei galvojo.