Radinys

Sunku apibūdinti žodžiais poveikį, kurį man turi jūra: leisdama akims klaidžioti po bekraštį horizontą, atstačiusi veidą vėjui, klausausi monotoniškos bangų mūšos ir kažkas viduje tarsi atsiriša. Kvėpuoti tampa lengva, tarsi krūtinės niekas nebeslėgtų, galiu net bėgioti šlapia pakrante, kartais pratrūkdama garsiai cypti ar kvatoti, kai šaltas vanduo aptaško nuo saulės įkaitusią odą. Nebesinori nieko planuoti, prognozuoti, mintyti, o tik žarstyti smėlį, statyti pilis ar ieškoti įvairiaspalvių akmenėlių, iš kurių būtų galima krauti bokštus.

Prieš keletą metų, kai švenčiau savo gimtadienį, o taip dažniausiai nutinka vasario pradžioje, ėjome pasivaikščioti pajūriu ties Olando kepure. Tądien, subridę į vandenį, vyrai graibštais ieškojo gintaro. Buvo saulėta, bet labai šalta, į krantą pūtė žvarbus ir sūrus vėjas. Gal todėl man tie žmonės atrodė tarsi burtininkai, mojantys savo stebuklingais įrankiais, kad nuramintų įsisiautėjusias bangas.

Kai vienas vyras išlipo į krantą ir patraukė link jo laukusios moters, priėjome pasmalsauti jo radybomis ir mes. Iškratęs žolių pilną tinklą, žmogus pasilenkė ir pamakalavęs ranka kažką užčiuopė. Nuo vėjo įraudusiame veide pražydo šypsena ir jis staiga atsitiesė, atkišęs kažkokį keistą nemenką daiktą. Pakratė jį, pavartė ir šiek tiek nusivylęs konstatavo, kad tai – ne gintaras. Iš pirmo žvilgsnio man tas radinys pasirodė panašus į nedidelį aulinį batą rantytu padu, tik toje vietoje, kur turėjo žiojėti aulas, buvo pilna kažkokių smailėjančių darinių, panašių į ragus.

Vartėme visi tą daiktą rankose, spėliojome apie jo kilmę ir paskirtį, stebėjomės ir juokėmės. Net pabandėme susiderėti dėl kainos. Deja, tas nežinomas daiktas pasirodė per brangus radėjui, tad grįžome mudu namo nieko nepešę, tik su neišdildomais įspūdžiais apie keistą nuotykį.

Man kartais atrodo, kad gintaru ir kitomis gėrybėmis jūra mums atlygina už jai paaukotas mintis, sumaištį, liūdesį, ir kitą vidinį turinį, virtusį našta. Gal bangų išplaktas iš mūsų vidaus, jis telkiasi kažkur pačiame jūros dugne panašiai, kaip kadaise spygliuočių sakai, kad vieną dieną išplauktų į krantą, pavirtęs tauriu mineralu ar kitais lobiais?

Ką tuomet tokio jūrai atidavė gintaro ieškojęs vyras, jei jūra jam padovanojo tokį neįprastą daiktą, kuris, kaip vėliau paieškojusi internete sužinojau, pasirodė besąs mamuto krūminis dantis?