Vagystė

Toks keistas man atrodo žmogaus poreikis viską apibrėžti. Ypač, kai bandoma apibrėžti dalykus, kurie neturėtų būti kažkieno kito reikalas. Man regis, šis poreikis žmonėms kyla iš nenumaldomo gyvuliško noro rungtis tarpusavyje, o tam, žinia, reikalingos bendros taisyklės. Keista visa tai, kai pagalvoji: atrodytų nuo tų nuolatinių konkursų ir gebėjimo atitikti apibrėžimą priklausytų gyvenimo laimė. Kita vertus, gal ji ir priklausytų, jei ją kas nors taip apibrėžtų.  

Pastaruoju metu mano akiratin vis dažniau patenka diskusijos apie tai, kas išties turėtų būti vadinama šeima. Nuomonę šiuo klausimu turi visi ir tai natūralu, nes šis žodis – šeima – priklauso visiems, todėl gali būti visų laisvai suvokiamas. Tačiau dėl tokio neapibrėžtumo daliai žmonių kyla baisus diskomfortas, mat jie nebežino, kokiu pagrindu reikėtų rungtis tarpusavyje dėl teisingiausiojo ar normaliausiojo vardo. Gal dėl to vis atsiranda pastangų apibrėžti tai, kas, išties, yra labai asmeninis žmonių dalykas. Tačiau niekuomet neužtenka kažko vien apibrėžti, mat kol neatimsi iš kitų žmonių laisvės vartoti žodį pagal savo suvokimą, kol neprimesi savojo riboto supratimo kitiems, tol negalėsi būti visiškai tikras savo pranašumu.  Bėda ta, kad nuo to momento, kai kažkas pagaliau yra galutinai apibrėžiama ir, galiausiai, įtvirtinama kokiame nors dokumente svarbiu ir skambiu pavadinimu, įvyksta savotiška žodžio vagystė, todėl šis iš svarbaus simbolio pavirsta paprasčiausia etikete. Kitaip ir neįmanoma, nes apribojimas savaime reiškia atėmimą, o ne pridėjimą.

Pamenu, prieš keletą metų mano namuose lankėsi ponia su nesibaigiančiais gyventojų apklausos lapais. Ji vis klausė mano nuomonės apie tai, kaip aš suvokiu „šeimą“, o kuo daugiau atsakymų girdėjo, tuo daugiau nuostabos jos veide matėsi.  Prieš išeidama dar pasakė, kad man tikriausiai paskambins iš jos agentūros, kad įsitikintų, jog aš išties pateikiau savo atsakymus, o ne ji pati – „interviuotoja“, kaip ji man tuomet prisistatė – išsigalvojo. Ir ji buvo teisi. Jie man paskambino, kad įsitikintų.

O mane, šiaip jau, stebino jos nuostaba. Mat man šeima visuomet reiškė visas mano artimas ir mylimas būtybes, susijusias su manimi kraujo ryšiais ir gyvenimo patirtimis. Tai – žmonės, kurie mane augino fiziškai ir dvasiškai, žmonės, prie kurių augimo prisidėjau aš, žmonės, kurių nemačiau daugybę metų, kurių jau niekada nebepamatysiu, tačiau visuomet jaučiau ir jaučiu šalia. Tai ir mano gyvūnai, nes esu už juos atsakinga, nes be jų nesuvokiu savo dabartinio gyvenimo, nes esu jiems gyvybiškai reikalinga. Šis svarbus žodis man neturi jokių aiškių ribų ar formos, tik iš pačios sielos gelmių išplaukiantį suvokimą, kad jei jau reikėtų brėžti ribą, tai ji turėtų būti kuo toliau, kuo labiau viską apimanti, kad už jos netyčia kažkas neliktų pamirštas. Todėl, kai girdžiu tokį siaurą apibrėžimą iki sutuoktinių poros ir jų atžalų, mane apima gilus liūdesys. Mat taip durys užtrenkiamos visiems, kas lieka už trijų ar keturių (...) žmonių grupelės ribos.  

Kuo bloga niekaip nesuvaržyta šeimos sąvoka? Ar nuo to neapibrėžtumo mus ištiks pasaulio pabaiga? Ar staiga į mūsų trapią planetą rėšis meteoritas, jei išdrįsime šeima vadinti vienišą mamą su vaikais, anūkus ir juos auginančius senelius,  niekada tėvystės džiaugsmų ir vargų nepatyrusią porą, nebūtinai sutuoktinių ir nebūtinai vienos lyties? O kas, jei save ir visą ją supančią gyvybę šeima vadins atsiskyrėlio gyvenimą pasirinkusi ūkininkė, daugiau meilės ir supratimo sulaukusi iš savo auginamų gyvūnų, nei savo artimųjų? Ar nuo šito kažkam kitam taps sunkiau gyventi, susvyruos jų pačių šeimos idilė? Ar staiga visi nebemokėsime gyventi ir akimirksniu neteksime savo pamatinių vertybių?

Kodėl ta šeima, kuri pagal mūsų visų Konstituciją yra visos valstybės pagrindas, staiga turi tapti tik sutuoktiniai ir jų vaikai? Kas bus visi tie, kurie nesutelpa į šį siaurutėlį apibrėžimą? Kad ir sutuoktinių gimdytojai, kuriems šeimos apibrėžime vietos nebelieka. Kodėl tas valstybės pagrindas turėtų būti pastatytas iš tokių smulkių akmenėlių? Galiausia, kam reikia siaurinti ir priešinti, kai galima plėsti ir įtraukti?

Žinoma, jei žmogui reikia žinoti, kad jis yra normalus, jis būtinai ras būdą tam savo normalumui patvirtinti. Net jei tam reikės pavogti žodį, ar pasityčioti iš visko, kas pačiam, dėl elementaraus ribotumo pasirodys nenormalu.

Taigi, jei labai reikia, nusipirkite kreidos ir apsibrėžkite. Arba, kaip dabar yra labai madinga, susirašykite savo pačių apibrėžimus ant savo namų sienų ir jų laikykitės. Suprantate, net jei pavogsite iš kitų žodį ir jį apibrėšite pagal savo ribotą suvokimą, pasitenkinimas dėl pergalės greitai išblės. O tuomet liks tikrovė, kurioje būsite pati teisingiausia ir normaliausia šeima iš labai riboto žmonių skaičiaus ir kurioje jums patiems nebeliks vietos, kai sutuoktinis išeis ar vaikai užaugs. Taigi, norėdami kuo siauriau apibrėžti šeimos sąvoka, jūs pasmerkiate save neišvengiamai jos netekčiai.

Taip jau yra gyvenime, kad žmogus susivokia tik netekties ištiktas. Gal ir siekiantiems apsiriboti, apsistatyti sienomis, apsibraukyti stebuklingomis formuluotėmis ir laimėjusiems milijoną ginčų dėl teisingiausio gyvenimo būdo staiga ateis supratimas, kad laimė nepriklauso nuo apibrėžimų. Tai yra toks logikai nepasiduodantis dalykas, kurio daugėja dalinantis ir atlapojus savo namų ir širdies duris.