Daigas

Kas tu? Kol kas – tik neatpažįstamas daigas, išsiveržęs iš sėklos per sluoksnį dirvos, išlaisvintos iš pašalo. Tavęs jau niekas nebesuturės: esi pasiruošęs šauti iki paties dangaus. Jei tik suspėsi, kol neužgoš kiti. Jei tik užteks jėgų kitus pranokti.  

Sunkus dangus spaudžiasi prie žemės, negailėstingai merkdamas viską šaltu lietumi. Gal ten, virš jų, kur šviečia saulė, dar neša sniegą, baltą tarsi pūkas, kuriame visa miegojo saldžiai, taip arti mirties. Gal ten, kur nuvargusių sparnų mostais vaikydamos miglą, nebetverdamos iš nuovargio klykia grįžtančios gervės, kabo nematomi tinklai su miegančiųjų sielomis. Kai tu uždaugsi, jei tik užteks jėgų, už tavo viršūnės, tarsi inkaro, jie laikysis, kad stiprūs vėjai nenuneštų į dausas.

Tau nebaisus lietus nei vėjas. Tu ryžtingai sieksi savo lemties. Kol kas tik daigas, bet būsi tai, kas tavyje užprogramuota. Tavo šakos bus skirtos lakštingalų giesmėms, voverių šokiams, vaikų supynėms ir juokui. Tavo liemenį apkabins šimtai rankų, ieškančių paguodos. Į jį taikysis žaibai, plaks vėtros. Bet tu stovėsi nepajudinimas. Jei tik užteks jėgų, tu tapsi kuo tau skirta.

 Kol kas esi tik daigas, kaip begalė kitų. Jei tik užteks jėgų, tu tapsi kuo tau skirta. Jei tik užteks jėgų.