Prieš keletą dienų mūsų kaimo gatvė pakvipo alyvomis. O prieš keletą metų, kai visas sostinės Antakalnis skendėjo putliuose įvairių violetinių atspalvių žiedynuose, vėjas jų aromatą nešiojo šurmuliuojančiomis miesto gatvėmis ir, tyliai braudamasis pro baltas užuolaidas, kimšo jį pro atvertus butų langus, giliai įkvėpusi aš supratau, kad, kažkodėl, man šis kvapas primena tėtį.
Galbūt todėl, kad kaip ir šio aromato, mano tėčio buvo visur. Stipri ir ryški asmenybė, kurios neįmanoma nepastebėti. Energingas ir bebaimis, o kartais net aršus kovotojas ir tvarkos darytojas, pro atvertą penkto aukšto langą garsiai barantis to nusipelniusius. Gabus lyderis, suburiantis didžiulį būrį kaimynų bendriems aplinkos gražinimo projektams. Nuostabaus balso savininkas, kuriam uždainavus aplinkiniai galvodavo, jog mes ir vėl klausomės Stasio Povilaičio įrašų. Žmogus, kurio viduje gyveno klampus liūdesys.
O vieną dieną tėtis tiesiog išėjo ir dingo.
Prisimenu tą metą, tarsi slogų sapną: garsiausią Panevėžio „ekstrasensą“, kuris be jokios gėdos lupo pinigus iš nelaimės prispaustos šeimos. Piktdžiugiškas daugiabučių kiemo liežuvautojas, kurių laki fantazija išsisėmė iki purviniausio jų pačių vidinio dugno. Nuolatinį laukimą ir blėstančią viltį. Sapną, kuriame jį taip ryškiai mačiau paskutinį kartą. Žinią, kad surado. Kažkokias nepažįstamas senyvas moteriškes, kurios, tarsi smalsios varnos, sutūpusios kaulus stingdančiai šaltos laidojimo salės gale, garsiai šnabždėjosi mus aptarinėdamos. Draugus, kurių veiduose įrėžtas nuoširdus pasimetimas ir gailestis vertė pagaliau pripažinti sielą stingdančio įvykio tikroviškumą. Ir gėlėse paskendusį bejausmį kūną, kuriame nebebuvo mano tėčio.
Jo ten nebuvo. Jo nebuvo niekur. Buvo tik bedugnė, nuo kurios aštraus it skustuvo ašmuo krašto, padalinusio gyvenimą į „tada“ ir „dabar“, nusprūdau ir vis dar kartais krentu. Žinoma, tai jau ne tas sielą iki gyvuonies apnuoginęs, kiekvieną esybės kertę užpildęs, bet kurią akimirką lauk besiveržiantis netekties skausmas. Jis buvo tarsi milžiniška vandenyno banga, iš kurios niekaip negalėjau išnerti, tik bejėgiškai blaškiausi nebesuvokdama, kurioje pusėje dugnas, o kurioje – dangus. Tokį kritimą laikas sušvelnino užmarštimi, kuri, tarsi milžiniški voratinkliai, sugaudo krintančius žemyn ir, susukusi į kokoną, palieka ramiai sūpuotis. Tačiau kartais, pro daugybę minkštų sluoksnių prasibrauna šviesūs prisiminimai.
Tuomet apima su ilgesiu sumišęs skaidrus liūdesys. Toks, kuris aplanko pro užmerktus vokus išvydus gęstančios vasaros šviesą, stebint tyliai byrančius obelų žiedlapius, auksinius klevo lapus arba gailiai klykiančių išskrendančių gervių rikiuotes danguje.
Toks jis – tėtis, manyje pavirtęs skaidriu ilgesiu, – aplanko mane, kai pavasarinis vėjas prisisunkia alyvų aromato, o gatvėse iki vėlumos krykštauja žaidžiantys vaikai, virš kurių galvų danguje nardo kregždės.
No comments:
Post a Comment