Vandenynas

Atėjus lietingam rugpjūčiui man išseko žodžiai. Viduje atsivėrė tyla. Iš pradžių maniau, kad tai – tuštuma, todėl bandžiau priešintis: rašiau daug ir apie viską, tačiau sakiniuose žiojėjo vis daugiau bedugnių, kurias bandant lopyti išmąstytais logiškais junginiais, prislėgdavo dirbtinumo jausmas. Vos bandydavau įsitverti minties, toji imdavo nesulaikomai tolti, tarytum vasaros pabaigą skelbiantis gailus gervių klyksmas.  

Pagaliau ryžausi paleisti iš saujos visas sutrūkinėjusias minčių gijas ir pažvelgiau į vidinį šulinį, labiausiai už viską bijodama pamatyti jo suaižėjusį dugną. Taip jau yra su žmonėmis, kad vienas piktas žodis sminga giliau ir įsitvirtina stipriau, nei tūkstantis nuoširdžių pagyrimų. Rodos išsirankioji tuos pašinus, o likę randai vis viena verčia abejoti savimi. Taip abejodamas netrunki prisigalvoji apie save visokių nebūtų dalykų, kad ir vidinę tuštumą.

O ten, pasirodo, tyvuliavo tyla – gelmė, kurioje vietoje žodžių pražysta spalvos. Šiek tiek prislopintos, be griežtų ribų, susiliejančios tarpusavyje ir sukuriančios naujus netikėtus derinius. Tarsi mėtytum akmenėlius į saulėlydžio spalvomis nudažytą ežero paviršių.

Keista taip netikėtai ir neprašytai surasti ramybę. Dar keisčiau bandyti nuo jos pabėgti. Prieš keletą metų, kai nuo gyvenimo įtampos ėmė spengti ausyse, bandžiau išmokti medituoti. Žmonės kalbėjo, kad taip galima surasti vidinę pusiausvyrą, o gal net nušvitimą, nors pastarasis man mažai rūpėjo. Medituoti taip  ir neišmokau, nes per jogos pamokas užsnūsdavau vos apraminusi minčių spiečių. Ir tas pusės valandos miegas būdavo pats geriausias dalykas prieš mankštą ir gardžius pyragėlius malonioje draugijoje.

Panašu, kad viskam yra savas laikas. Taip ateina metas, kai nusivilkęs dirbtinumo, skubos ir savisvarbos rūbą lieki prieš save visiškai nuogas ir pasineri į tylos vandenyną, kuriame susikaupė visos tarp žodžių neišlaikytos pauzės, o už jų – nuslėpti jausmai, neišsakytos išpažintys, neišsipildžiusios svajonės. Tūkstančiai kryžkelių, kurios atvedė į čia ir dabar.

O dabar manyje labai daug melsvų, žalsvų ir pilkų pustonių, kuriuose žiba balti ir gelsvi žiburiai. Tarsi į jūrą per uolas besileidžiantis miškas, kurį iš rūko ir debesų sienos išplėšia pro žydrą pragiedrulį išsiveržęs saulės šuoras, lašuose suskylantis į nesuskaičiuojamas daugybes žybsnių.

Kol kas šį peizažą gaubia tyla ir ramybė. Tačiau niekas netrunka amžinai.