Tiesiog
ateina metas ir
galaktikos ramybę
ištinka akinančios
supernovos.
Po jų telieka
ūkas – įvairiaspalvių
dulkių debesis
iš visko, kas kadais
atrodė tikra.
Jis išsisklaido
tarsi rūkas
dengiantis akis.
Iš rankų nesulaikomai
pasauliai slysta.
Pražydusi prasmių bedugnė
siurbia viską
ir visa, kas esi,
kol nerandi
pažįstamo savęs savy.
Atsiveria tamsa.
Iš tolimos gelmės
atsiveria kita
tikrovės pusė.
Buvai, esi ir būsi.
Kažkur erdvėlaikyje,
tarp dangaus kūnų
nardo sielos,
skrodžia sapnus
neva portalus
ant gravitacinių gijų
suvertus,
per juos
miegančius lanko mus
iš šviesos
sutvertus.
No comments:
Post a Comment