Apie kampus ir žmogaus prigimtį

Šiais metais žiema prasidėjo pagal visas taisykles: gruodžio 1-oji, o už lango – pusnys. Žmonės, kuriems taisyklės reiškia gyvenimo džiaugsmą, šią dieną turėjo patirti kažką panašaus į ekstazę. Kita vertus, ši būsena, reiškianti savitvardos praradimą, kažkaip nelabai suderinama su taisyklių laikymųsi, bet ne apie tai šį kartą.  

Žmonės ir jų santykis su taisyklėmis yra kabai įdomus dalykas. Tarsi visiems visiškai aišku, kad gyvenimas be jokių taisyklių yra nelabai įmanomas. Tuo pačiu visi žino, kad viena taisyklė yra toli gražu nelygi kitai, be to, praktiškai visos taisyklės, kadangi yra netobulas dalykas, turi išimčių. Yra ir tokių taisyklių, kurių paskirtis niekam neaiški ir niekas tiksliai negali pasakyti, kodėl jos reikalingos.

Su pastarosiomis yra panašiai kaip su šaligatviais, kurie dažniausiai projektuojami tiesiomis linijomis, o susikirtimuose sudaro stačius kampus. Lygiai taip, kaip gamtoje niekas nevaikšto. O kadangi žmogus yra būtybė tikra, o ne išgalvota, jam būdingiau elgtis taip, kaip jo natūralioje aplinkoje – gamtoje – yra įprasta. Taigi, taip atsiranda žolynuose išmindžioti takučiai. Jie simbolizuoja žmogaus prigimtį ieškoti komforto savo aplinkoje ir kasdieniame gyvenime. Žinoma, galima bandyti argumentuoti, kad nemindžiodami žolės ir vaikščiodami aplinkui kvadratais, t. y. elgdamiesi prieš savo prigimtį, žmonės puoselės bendram labui sukurtą grožį. Tačiau pastarasis yra toks dalykas, kuris priklauso nuo asmeninio skonio ir supratimo, o vos supriešinamas su komfortu, jis tiesiog tampa kliūtimi. Kam reikalingas nuostabus gėlynas, jeigu  kiekvieną kartą, aplinkui jį eidamas, bambėsi ir prisipildysi nepasitenkinimo visai dienai?

Kažkada skaičiau, kad Japonijoje šaligatvius tiesiog ima ir įrengia tose vietose, kur žmonės išmindo takelius. Nėra prasmės ginčytis su tuo, kas visiems atrodo logiška ir patogu. Tuomet ir žolynams saugu, ir žmonėms gerai, ir šaligatviai naudojami pagal paskirtį. Taip jau nutinka, kai taisyklė tarnauja žmonėms, ar ne žmonės – taisyklei.

Kažkaip atvirkščiai gaunasi su neseniai nuskambėjusia situacija vaistinėse: tvarka yra ir bus, nors niekas negali tiksliai paaiškinti kam ji tokia reikalinga, ir kokia iš jos nauda. Vaistas – receptinis, reiškia be recepto jo nebegausi. Anksčiau tai buvo įmanoma, bet nebebus, antraip vaistininkas gaus baudą. Bauda, žinia, yra labai rimtas ir nemalonus dalykas, niekas jos nepageidauja. Tačiau ir žmonių nepasitenkinimas čia visiškai suprantamas: žinia apie reikalaujamas papildomas pastangas ypatingai nedžiugina tuomet, kai, tarkim, tau labai skauda arba visur niežti, o paprašęs norimo vaisto, jo nebegauni, bet pirmiau esi siunčiamas į ilgą eilę prie gydytojo kabineto, kad gautum lapelį, ant kurio bus parašyta, kad tu tikrai prašei to, ko tu nuo pat pradžių ir prašei. Sako, kad taip yra įstatyme nurodyta ir kitaip nebus. Ką gi, nueisim visi bambėdami tuo kampuotu keliu aplinkui visus erzinantį ir keikiamą gėlyną. Bet kas nors būtinai išmins per jį takelį: gaus receptą, užpirks su juo visai giminei, draugams ir artimiesiems vaistų, kurių dabar būtinai reikia turėti stalčiuje „dėl viso pikto“, nes prireikus negausi. Taip ir liks neaišku, kas nuo tos tvarkingos tvarkos žmonių kasdieniame gyvenime pasikeis į gera, jeigu iš viso pasikeis. Liks tik nuostaba, kad šiame skaitmeniniame pasaulyje, kuriame greit nebereikės grynųjų pinigų, sugalvojome priežastį būtinai turėti popierinį lapelį su antspaudu ir parašu. Tolimos ateities antropologai, iškapstę kurio nors iš mūsų išsilaikiusią piniginę, apie tokį keistą savo protėvių elgesį parašys nemažai mokslinių traktatų.    

Visuomet yra žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių įdeda nemažai pastangų, kad įpratintų save vaikščioti aplinkui kvadratais. Paprastai būtent jie lieka labai nepatenkinti, kai kiti žolynuose išmina takus. Sunku nesipiktinti, kai suvoki veltui švaistęs jėgas ir laiką, kai niekas neįvertino įdėtų pastangų, nesižavėjo, o tiesiog nuėjo daug lengvesniais keliais. Kartais, bandydami išsireikalauti pripažinimo, tokie žmonės užtveria žolynus, supurena takus, prismaigsto draudžiamų lentelių, net rėkauja iš balkono ant nepaklusnių praeivių.

Deja, taip jau nutinka, kai labai mylime taisykles ir nelabai – žmones. Noras būti pranašesniu už kitus neabejotinai labai būdingas mūsų prigimčiai: jei kas nors yra taisyklingas, visuomet atsiras už jį taisyklingesnis. Tačiau čia jau be taisyklių nė pro kur. Labai gaila, kad nė pro kur čia ir su meile žmonėms. O kai geriau pagalvoji, tai kam tos taisyklės, jeigu meilės nėra.