Tavo blakstienose įstrigo rūkas,
pro jį nebematai žvaigždžių šviesos.
Luktelk, rytui atėjus saulė išblaškys jį,
nušvis vaivorykštėmis ašaros rasos.
Širdie trapi, tarytum pienės pūkas,
ateis nauja naktis, tuo net neabejok,
vėtrų suplėšyta, pasklidusi save pasėsi,
tave daiginantiems padovanok drąsos.
Minčių gelmėj tavi pasauliai sukas,
senų prasmių orbitose ieškodami naujos,
perskrodę begalinę tamsą kelią ras jie,
sekdami pėdomis beauštančios dienos.
No comments:
Post a Comment