Pilka

dangus apsunkęs

jau kelintą parą

merkia žemę

pasaulis pilkas

tarytum lininės

staltiesės raštai

siela niekaip

nepramuša švino

link žvaigždžių

ribos ištirpo

horizontas išsitrynė

nėra pradžios

nei pabaigos

neliko ženklų

nebesusigaudom laike

skęstam monotoniškame

neryškiame pasaulyje

be orientyrų

saulės šviečia

iš tavo akių

tūkstančiai jų

tokios ryškios

kad baisu apakt

dar baisiau

jas pamest

pilkumoje pasiklydus

save prarast