Tiltai

Jeigu kartais

manęs čia nebūna

dabar, kol esu,

gal tuomet,

kai manęs nebebus,

aš dar kartais ateisiu?

Ant pasaulių ribos

susitikę prisėsim,

labirintuos sapnų.

Tavo skausmą

vaiskiu liūdesiu

vogčiomis pakeisiu.

Taip, be žodžių,

kol blakstienos

dengiasi šerkšnu,

dviese būsim,

kol nepažinę 

pro save praeisim.

Laiko tiltais

tarp čia ir tarp ten,

Paukščių taku

vieną naktį

tau į širdį parėjusi

nebesužeisiu.

Melodija

Penklinėje Chrono

mano melodija –

minorinių natų

ir tylos pauzių,

spengiančių nebent

aidu visatos.

Manęs klausaisi tu,

tavo širdy, galbūt,

kitaip skambu:

lengvais fragmentas,

nerimastingais šuoliais

ar niūriais vibrato.

Gal nesvarbu?

Lengva lyg vėjas

tarp apnuogintų šakų,

toliau sklendžiu.

Jei, kas ieškojo,

tas surado.

Kelionė

Kai kojos klimpsta čia,

dangum brendu,

lyg miško kilimu,

tarsi žole rasota

rytui tyliai brėkštant.

Prie odos ne voratinkliai, -

žvaigždynai limpa,

kol šviesą į save geriu.

Akimirkai užsimirštu,

tarsi besvorė siela

sklendžianti erdvėlaikio

kanjonais begaliniais,

be nešulių, be saitų,

užpildyta vien lengvumu.

Kol ryškus žybsnis

sudrumsčia naktinio

vandenyno ramų veidą.

Vėl laiko dantračius stumiu.

Dugne visatos bunda

snaudžiantys leviatanai.