Kelionė

Kai kojos klimpsta čia,

dangum brendu,

lyg miško kilimu,

tarsi žole rasota

rytui tyliai brėkštant.

Prie odos ne voratinkliai, -

žvaigždynai limpa,

kol šviesą į save geriu.

Akimirkai užsimirštu,

tarsi besvorė siela

sklendžianti erdvėlaikio

kanjonais begaliniais,

be nešulių, be saitų,

užpildyta vien lengvumu.

Kol ryškus žybsnis

sudrumsčia naktinio

vandenyno ramų veidą.

Vėl laiko dantračius stumiu.

Dugne visatos bunda

snaudžiantys leviatanai.