in aeternum

Vieną dieną

aš tavim atgimsiu,

tu – manim

ir susitiksime iš naujo,

vienas kito

kosmose paskendę,

tarsi laiko smiltys

Dievo saujoj.

Šalia suguldyti,

perpinti keliai -

dvi orbitos tamsoje

ryškiai nubraižytos,

paralelinių pasaulių

raibuliai, ir toks pat

kaskart esi,

ir kas kartą – kitas.

Aidas sklindantis

nuo pat pradžios,

kai visi ir visa

buvo vienas,

dar nuo tų laikų

tave menu, apie mus

gyvenimas

kiekvienas.

Sulaukti

Aš laukiau: bridau purvynais

link vis tolesnio miško vingio,

klaidžiojau horizontais,

skendinčiais nežinioje,

pylė lietus, o aš labai skubėjau,

lediniai pirštai dar mirties

išsunkti gyvasties kol nesuspėjo.

Tikėjau: rasi, net jei pailsusi

trumpam prigulsiu po sąnašom ledų,

lūpas priglaudęs prie išsekusios kaktos

raukšles nubrauksi, o aš nubusiu,

sulaukusi malonės dar vienos.

Ir aš sulaukiau.

Tu atėjai, mano pavasari,

apkabinai šlamėjimais sparnų,

apsvaiginai pumpurų spragsėjimu,

čiurlenimais upokšnių girdei,

lakštingalos giesme pamaitinai,

pasėjai dangų akyse,

želmenimis sudygau.

Kyla nubudusi dvasia.