Aš laukiau: bridau purvynais
link vis tolesnio miško vingio,
klaidžiojau horizontais,
skendinčiais nežinioje,
pylė lietus, o aš labai skubėjau,
lediniai pirštai dar mirties
išsunkti gyvasties kol nesuspėjo.
Tikėjau: rasi, net jei pailsusi
trumpam prigulsiu po sąnašom ledų,
lūpas priglaudęs prie išsekusios kaktos
raukšles nubrauksi, o aš nubusiu,
sulaukusi malonės dar vienos.
Ir aš sulaukiau.
Tu atėjai, mano pavasari,
apkabinai šlamėjimais sparnų,
apsvaiginai pumpurų spragsėjimu,
čiurlenimais upokšnių girdei,
lakštingalos giesme pamaitinai,
pasėjai dangų akyse,
želmenimis sudygau.
Kyla nubudusi dvasia.
No comments:
Post a Comment