Palauk

Tu dar palauk basos manęs

atbėgančios per pievas,

už eglių tolstant dienai,

lakštingalos giesmėm

dangus kol pildos.

Neskubinki manęs, palauk:

toli man per rasos lašus,

voratinklių gijas, žiedų

apsunkusias taures,

kol išbyrės vidus,

sklidinas it indas.

Tu tyliai pasėdėki ant ribos –

auksinio siūlo, tirpstančio nakty.

Parbėgu! Tik dar akimirką sugersiu:

bedugnėje tamsoj pražydusi erdvė

pulsuoja ir čirpiantys žiogai

trumpam pakirto kojas,

palauki kol iš skrydžio

nusileisiu.