danguj rugsėjo,
šiek tiek apsunkusio
nuo kvapo rudeninių obuolių,
atsklido lengvas liūdesys.
Lietaus nereikia:
ašara nupraus.
Paskendęs
tarsi pieno kibire
ankstyvas rytas sugraudino
klykiančių gervių smailę pamišky.
Dar likusius lašus būties lengvumo
su blėstančia šviesa vorai
į kilimus suaus.
Rugpjūčio sapno
paleisti dar nenoriu,
žiogų išvirpintų trumpų naktų.
Sruogos nugeltusios beržų pažadina:
medumi kvepianti ramybė
už Paukščių tako tyliai
pasislėpusi palauks.
No comments:
Post a Comment