Tesėjas

Mintis apie tave sušildo,

kai sielą merkia lapkričio lietus

ir smelkia dargana lig pat širdies,

paklydusios svetimame mieste,

kur kojos kliūva už akmens kiekvieno,

kur eitum tiesiai, bet aplink vien sienos

ir durys, į kurias pabeldus nieks neatidaro.

Labirinte šešėliuose riaumojant minotaurams,

paveikslas tavo – tarytum Ariadnės siūlas,

kai saulė vos pakilusi miglon vėl gulas,

ir, rodos, kardo jau nebepakelsiu,

žinau, kad vos akis sumerksiu,

pažadins tik mintis apie tave,
aš iš tamsos išnersiu.