Apie audras ir pažadus

Kiekvienas pavasaris yra pažadas, kad viskas bus gerai. Garsiausiai jis skamba tuomet, kai sprogsta pumpurai, iš žemės kalasi daigai, netikėtą šlapdribą kenčia susiglaudę pirmieji gėlių žiedai ir sugrįžę alkani sparnuočiai, kai nenorintis trauktis šiaurys leidžia suprasti, kad per anksti ant lentynos padėjai kepurę, o iš kiauro dangaus pasipylęs ledinis lietus braunasi gilyn iki pat sielos, kuri iki tol ramiai snaudė pilkšvame žiemos fone. Tomis akimirkomis, kai tarpusavyje kovoja gamtos jėgos, nuo kurių priklauso visa gyvybė, mūšiai vyksta ir žmogaus viduje.    

Pačios įvairiausios būna žmogaus vidinės kovos, kurias, dažniausiai, kaip ir gamtoje, atneša padangėn atmosferos frontas. Visai kaip gamtoje, ateinančią audrą galima nuspėti iš anksto: vienais kartais tiesiog užtenka susivokti, kad ilgokai gyvenime nebuvo audros, tad derėtų ruoštis ir laukti, kitais kartais ore pasklinda įtartinas ir keistokas kvapas, o nuo perdžiūvimo, viskas aplinkoje ima intensyviau traškėti ir kibirkščiuoti. Žinoma, audrą nujausdamas, gal galėtum jai taip pasiruošti, kad net sausas iš balos išliptum. Bet taip jau yra šiame gyvenime, kad jei audra žmogui priklauso, ji ir iš giedro dangaus netikėtai užklups. O kaip žinia, audra audrai nelygu, o kartais būna net viesulų, po kurių lieka tik buvusio gražaus gyvenimo atsiminimas.

Būtent tuomet, kai praūžęs viesulas išvarto medžius, sunaikina daug metų puoselėtą mišką, parką ar sodą, gal net sugriauna puošnias pilis, bokštus ir maldos namus  – visas turėtas svajones ir viltis, – kai lieki vienui vienas tarp praeities griuvenų ir jautiesi toks išsekintas, kad pavargsti vien nuo kvėpavimo, būtent tuomet esi panašiausias į pavasarį po žemėmis nubudusią sėklą.  

Mes dažnai pamirštame, kad gyvenime viskas turi prasmę. Tam, kad vieni dalykai prasidėtų, pirmiausia kiti dalykai turi pasibaigti. Panašiai kaip žiema, kuri pagaliau turi užleisti vietą pavasariui, kad viskas pagaliau gražiai sudygtų, sužaliuotų ir sužydėtų. Tačiau būna tokių virsmų, kai oro masės ilgai grumiasi ir stumdosi, šiluma vis neateina, saulė nešildo. Varginantys, nejaukūs ir nemalonūs tokie galynėjimaisi. Dar mažiau malonumo suteikia matymas, kaip kilus didžiulėms audroms, be kurių, tiesą sakant, dideli pokyčiai yra neįmanomi, niokojamas ilgas ir kruopštus darbas.

Bet taip jau yra, kai ateina metas būti pasėtam iš naujo: aplinka atliko savo vaidmenį – subrandino sėklą. Vadinasi, nebėra ko mindžiukuoti.

Tad nesibaimink ir tikėk: sudyk, jei tau pavasaris atėjo.

Viskas bus gerai.