Apie viską, dar truputį ir boružes

Tupinėjau šiandien po šilauogių krūmus, skyniau prinokusias, jau byrėti pradedančias uogas į didžiulį dubenį, kuris po truputį pildėsi, o mane vis aplankydavo mintis apie tai, kaip kartais pamirštame būti dėkingi už viską, ką dabar turime.

Žinoma, kai geriau pagalvoji, tai viskas viskam nelygu, o vieno žmogaus viskas labai stipriai skiriasi nuo kito žmogaus visko. Vienas, žiūrėk, turi visa tai, ko geidžia kiti, o jaučiasi taip, lyg neturėtų nieko. O kitas, lyg ir, neturi nieko, bent jau tokio, ko būtų verta geisti, bet jaučiasi taip, lyg turėtų viską ir net truputį daugiau.

Tai jau yra su tuo turėjimu, kad jam galo nebūna, kol žmogus pats nenusprendžia, kad čia jau ir bus tas dubuo pilnas visko ir būtent tiek to visko bus jam gana. Bent jau iki tol, kol vėl pradės kažko trūkti, o dažniausiai pradeda trūkti to, ką visi jau turi, tik tu vienas ne. Paprastai niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl to neturimo dalyko reikia ir kodėl būtent nuo jo priklauso pilnatvė, bet toks neturėjimas tampa rimta ir didele problema, kuri prilygsta nebent viską savo kelyje ryjančiai juodajai kosmoso bedugnei.  

Būtent todėl kartais yra labai naudinga atsidurti kur nors krūmuose renkant uogas ir matyti, kaip pamažėl prisipildo didžiulis dubuo. Tuomet kažkaip ateina supratimas, kad kiekvienas dubuo turi ribas ir jį galutinai perpildžius, imsi bergždžiai barstyti tai, dėl ko taip sunkiai dirbai. Kokia tuomet nauda iš to visko, kai nei juo pasidžiaugti, nei pakelti nebegali?

Taip bemąstant, nuo šakos į pilną dubenį įkrito boružė ir prasmego tarp uogų. Išsikapsčiusi, priropojo prie dubens krašto, užsilipo ir pradėjo sukti ratus net nestabtelėdama, o tik didindama greitį. 

- Tu tik pažiūrėk į ją, - priėjęs pasakė jis, - elgiasi visai kaip žmogus!

Pasilenkė, atkišęs pirštą užsilaipino ant jo taškuotą nelaimėlę ir nunešęs patupdė ant rožinio pelargonijos žiedo.

Taip ir mums kartais nutinka, kai geriau pagalvoji.