prakiuręs rauda upei ant
peties,
rūke tirštam paklydęs rytas
nebedrumsčia miško rimties.
Minganti saulė vakarais,
pavargusi nuo vasaros būties,
dangstosi purpuriniais patalais
vis saldesniam glėby
nakties.
Sparnuočių surikiuotos smailės
debesyse, pietų krypties,
iš Paukščių Tako byra žvaigždės
tarytum pranašai lemties.
Voratinkliais aplipęs švarkas
šiaurio –
nedraugiško rudens sveties,
šalna nagus po truputį
galanda:
laukų žiedams jau nebėra
vilties.
Tik obuoliai dar laukia,
šonus šildo,
kol šuoliui taką jiems rasa nuties,
linguoja, tarsi medituotų,
smilgos.
Į rudenį vėl grįžom, įgavę
išminties.
No comments:
Post a Comment