Rudens pradžia

Dangus ražienų subadytas

prakiuręs rauda upei ant peties,

rūke tirštam paklydęs rytas

nebedrumsčia miško rimties.

Minganti saulė vakarais,

pavargusi nuo vasaros būties,

dangstosi purpuriniais patalais

vis saldesniam glėby nakties.

Sparnuočių surikiuotos smailės

debesyse, pietų krypties,

iš Paukščių Tako byra žvaigždės

tarytum pranašai lemties.

Voratinkliais aplipęs švarkas šiaurio –

nedraugiško rudens sveties,

šalna nagus po truputį galanda:

laukų žiedams jau nebėra vilties.

Tik obuoliai dar laukia, šonus šildo,

kol šuoliui taką jiems rasa nuties,

linguoja, tarsi medituotų, smilgos.

Į rudenį vėl grįžom, įgavę išminties.