Tu sulipdei mane iš šukių,
pasklidusių danguj su žvaigždėmis,
užpildei vidų paslaptingais ūkais,
užgimusi juose šviesa atgal sugrįš.
Lake sustingo aukso dulkės,
laike įkalinta viena kryptis,
tarp matmenų dar labirintais nardo
pradžios nei pabaigos nerandanti mintis.
Į dangų žengus Orionui,
šalčio peiliu apvaloma širdis,
trapusis indas aižėja, dejuoja,
lauk veržiasi gyvybė, o vidun - mirtis.
Tavo balse - planetų gausmas,
pulsuoja gyslomis gyva viltis,
nepakeliamas, rodos, virsmo skausmas,
bet dar didesnis tavo meilės ilgesys.
No comments:
Post a Comment