Vasaris

Kaime, iš kamino kaimynų tingiai

rangosi beržinių malkų dūmas,

ištirpsta pilkume dienos.

Jo vieno neslegia sunkumas

niūrios vasario pabaigos.

Iš ledo išvaduotais pakraščiais

ežere poromis plaukia gulbės,

grakščiai rąžosi fone dulksnos.

Nuobodus dienų lėtumas

tam, kuris laukia šilumos.

Sužvarbęs miškas po truputį bunda,

gintarais verkia sodo obelis,  

pildosi indai gyvenimo aistros,

tarsi ant lūpų juntamas saldumas

išsiruošusiam klevų sulos.