Būsim

Po juodžiausios nakties

mes nubusim,

po slogučio atmerksim akis.

Kas tuomet

vienas kitam būsim,

jei dabar esame žvėrimis?

Meditacija

Trapus, tarsi laumžirgio sapnas

šią akimirką lengvumas būties,

toks tikras, kaip oras krūtinėj,

kad gali ranką ištiesęs paliest.

Giliai viduje slypi raktas

kiekvienos tikrosios prasmės,

savy naują pradžią pagimdžius,

be naštos lengviau atsikvėpt.

Tyloje šviesa virpa taktais,

skamba sielos violončelės,

kai gali visiškai nurimęs,

į darnią melodiją susiliet.

Paauksuotas debesies kraštas

link žvaigždėmis nusėtos nakties.

Iš tirštos miglos ankstų rytą

šviesa pasaulį išplėš.

Apie žmones, kurie kenčia kančią ir žmones, kurie nekenčia

Žmogus, kuris kenčia kančią, kartais nekenčia to, kuris jam kančią sukėlė. Taip jau paprastai nutinka, kai buvo didelė neteisybė ir skausmas. Tokios ir yra žmogaus, kuris kenčia kančią, neapykantos ribos. Praėjus laikui, o pastarasis, žinia, kiekvienam savaip slenka, todėl vieni atleidžia greitai, o kiti ilgai nešiojasi šitą naštą, neteisybės jausmas ir skausmas slopsta. Žmogus, kuris kenčia kančią, išgyvena didžiules vidines kovas, leidžiasi į sielos gelmes, ieškojimus ir pagaliau pamato, kad jo skriaudikas – lygiai toks pat žmogus, kartais labai pasimetęs, o kartais net kenčiantis didžiulę kančią. Dažniausiai tuomet atleidžiama ir paleidžiama, nes skausmas ir taip – per sunki našta, kad be jo dar ką nors savu noru užsikrautum. Atleidžiama ir paleidžiama, bet niekada nepamirštama, nes gilios žaizdos vietoje visuomet lieka randas.

Žmogus, kuris nekenčia, paprastai nekenčia to, kuriam kančią sukelia. Kartais net susifabrikuoja kokią nors kančią, kad galėtų pateisinti neapykantą. Nėra jokios tikros žaizdos, nebus jokių randų. Žaizdos ir randai skirti tiems, kurie kenčia nuo žmonių, kurie nekenčia. O pastarieji nekenčia ne dėl konkretaus veiksmo, kažkokios konkrečios padarytos skriaudos: jie tiesiog nekenčia žmogaus. Neapykanta, žinia, yra apakinantis dalykas, todėl sunku pasakyti tikrąsias jos priežastis. Bet viskas tuomet žmoguje kliūva, kaip bepasuksi.

Neapykanta ne kokia nors bakterija arba virusas, kad ja apsikrėstum. Ji kyla iš žmogaus vidaus, ten yra auginama ir maitinama tarsi baisus žvėris. Šitas žvėris yra labai alkanas ir nuolat reikalauja maisto. Net jei nelieka vieno neapykantos objekto, žvėris niekur nedingsta, todėl surandamas kitas neapykantos objektas. Net nelabai svarbu kas ir koks. Neapykantos akinami žmonės tarsi nešiojasi su savimi purviną dvokiantį skudurą, pasigamintą iš visokiausių neapykantą pateisinančių interpretacijų, teorijų ir kaltinimų. Jei nėra aiškaus priešo, kurio galima tiesiogiai nekęsti, jie tą skudurą užmeta ant bet kurio kito ir apsimeta, kad po tuo skuduru – priešas. Žvėriui visos aukos tinka.

Deja, nors neapykanta nėra bakterija arba virusas, kuriuo galima apsikrėsti, žvėrys mėgsta pulti gaujomis, todėl kartais atrodo, kad ji plinta nesustabdomai. Bet tai nėra tiesa. Neapykanta neplinta, tiesiog žvėrys kaukia choru ir šiepia dantis, drąsindami vienas kitą, todėl tampa labai nejauku net tam, kuris visai niekuo dėtas, o gal net tyčia eina priešinga kryptimi. Deja, kai neapykantos žvėris įveikia jį nešiojusį žmogų, saugus negali jaustis nė vienas.

Valdykime savyje neapykantos žvėrį. Kiekvienas jį turime ir jaučiame. Kartais pateisiname, kad jis naudingas kovojant už svarbius dalykus. Tačiau žvėris visuomet lieka žvėrimi, net kai jį prijaukiname. Tada sakome sau: nėra manyje žvėries. Ir tai yra tiesa, nes kai žvėris praryja žmogų, tai ne žvėris žmoguje yra, o žmogus žvėryje. Ir tol, kol žmogus yra, yra kibirkštis vilties. Reikia tik pamatyti kitame žmoguje žmogų, kuris kenčia.

2020 m. kovo 11 d. 

Naktis

Mes plačiai atsimerkę

į naktį žiūrėjom,

kai skambėjo

devynbalsės giesmė,

nuo svajonių apsunkę,

visai nenorėjom

dantračių visatos girdėt.

Lyg drugiai mintys sklandė,

dvi sielos plazdėjo  

Taku Gervių

lyg dvinarė žvaigždė,

mums pakako tylėt įmantriais

raštais pynių

apie tai ką norėjom turėt.

Toks saldus buvo sapnas

čiulbesiu apkaišytas

trumpą naktį.

Stebuklinga dermė.

Dar ilgai jo paleisti

nesugebėjom,

taip norėjom tikėt.

Šokis

Aš šiandien leidau savo sielai šokti:

lengva, kartu su vėju, ji pakilo virš pušų.

Akys, į dangų atsirėmusios,

įsikibo purių debesų.

Tarp žiedų mėlynų ir baltų ji prigulė,

ant minkštų, skaičiai žalių samanų.

Pamiršusi nerimą žaidė,

tarsi bitės tarp blindės žiedų.

Saulės šuorus gaudydama nardė

tarp pusplikių beržo šakų,

tarsi lietaus klausėsi

traškesio sprogstančių pumpurų.

Aš šiandien leidau savo sielai šokti

miškais, laukais, virš upės,

tarp pavasario giesmių,

kad pailsėjusi širdies nebeslėgtų,

kad jaustųsi arčiau namų.

Khaos

Mano inkaras – tavo širdy,

aš už gijos vienos kabu,

kol puotauja Chaosas aplink,

akyse tavo prasmę randu.

Savo siela mane maitini,

savo gyvybės jėga.

Mano pėdose pilna rakščių,

tu jas pasiryžęs išrinkt.

Mus abu blaško audra,

mūsų šokis joje negrakštus.

Kol vieno ašara kito aky,

tol dar turim namus.

nova satus

Tarsi dangus ant žemės nusileidęs

miško paklotė akis žydras pramerkė.

Iš džiaugsmo šokčioja širdis.

Sparnuočiai, smailėmis nuo skliauto krašto

siūlą užkabinę, pilką mezginį nuardė,

kartu nusinešė slogias mintis.

Traškėdami iš luobo lauk veržiasi pumpurai,

lapus pernykščius kelia daigai žiemą iškentę

 – naujos pradžios viltis.

Spurda lyg žiedas besiskleidžiantis krūtinėj

– į šviesą siela veržiasi, devynbalsės giesmėj  

skamba atgimimo paslaptis.