nebeatrenkame žemės nuo dangaus.
Mus visus į šią dieną lyg raides sudėjo
per vidurį lapo švaraus.
Lyg bažnyčių viršūnės apsnigtos pušys
dejuodamos ramsto kraštą debesies.
Išbalusiame miške nubalintos mintys
ieško prasmingos krypties.
Save perrašyti galima iš naujo,
kol prie židinio tirpsta sniego šarvai.
Gali būti kitoks, eilėmis arba proza,
visai kitoks, nei jau buvai.
No comments:
Post a Comment