nors aš nubudusi ilgai sukau akis,
tavęs klausytis niekada nenorėjau:
ką pasakyti gero gali mirtis?
Apie jos skvarbų žvilgsnį, šliaužiantį per tylą,
ryjantį viską, net užuominą šviesos,
vien pagalvojus įsimeta šaltukas
kažkur po oda, tarp kaulų ir mėsos.
Toli kampe, tamsesnė už tamsiausią tamsą,
į verpstę mano laiko siūlą sukdama,
užsigalvojusi per stipriai timpteli,
apie save netyčia primindama.
Tuomet ilgai guliu akis dangun įrėmus,
lyg pervažiuota laiko dantračio sunkaus.
Visatos staklės sielai drabužį audžia
iš visko, ką turėjome brangaus.
No comments:
Post a Comment