Obelis

Tu – mano sielos sodo obelis,
apsipylusi rožiniais žiedais,
šešėly tavo ilsisi širdis,
atviros žaizdos traukiasi randais.

Tu – nevystančios vaikystės pievos,
žaliuojantys ir kvepiantys takai,
kregždžių klykavimo pilnas kiemas,
tik tavo glėbyje – tikri namai.

Lyg troškulį malšinantis lietus –
tavieji žodžiai į mano sausrą.
Savim laikai užrėmusi vartus:
Kronas ratais už jų garsiai gaudžia.

Vienintelė visai aiški kryptis
savas prasmes išbarsčius kelyje.
Mano gyvenimo žemėlapis
išraižytas tavo šviesiam veide.

                                    Mamytei