Jis bijojo, nes buvo žmogus,
žinojo, kad laukia kančia.
Toks gyvenimas buvo gražus,
bet kitokia Tėvo valia.
Ar nebuvo jam gaila savęs?
Dar galėjo tiek būti dienų.
Dėl visų: dėl tavęs ir manęs.
Ar ir aš šitaip, Dieve, galiu?
Lyg iš dugno gilių vandenų,
iš tamsos į Tave, kur šviesu.
Man suteiki bent šiandien jėgų
dėl savęs neaukoti kitų.
Labels
Atsiminimai
(15)
Atsiprašymas
(3)
Atsisveikinimai su praeitimi
(5)
Baimė
(3)
Dėkingumas
(17)
Ditė
(1)
drąsa
(14)
Dumblo žmonės
(8)
Eilės
(200)
Kirvis
(1)
Laisvė
(7)
Lietus
(17)
Liūdesys
(15)
Makselis
(19)
meilė
(28)
Nerimas
(23)
nuojauta
(4)
Nuotykiai
(9)
Pastiprinimas
(34)
pavojus
(10)
Pavydas
(6)
Personažai
(2)
Pilnatis
(3)
Pradžia
(15)
Ramybė
(33)
rotveileris
(20)
Rūke
(9)
Sunkumai
(39)
šuo
(14)
Šviesa
(112)
Tekstai
(100)
Vidinis gyvenimas
(126)
VKV
(5)
Žmonės
(51)
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment