Išplaukia iš rūko kamienai
lyg duslūs aidai iš anapus,
ant šakų sūpuojasi vėlės,
tvyro pūvančių lapų kvapas.
Lašais tyla garsiai sminga,
neatlaikiusi sielvarto svorio,
tarsi tartų sudiev paskutinį
gailėdama buvusio grožio.
Vorai skuba nerdami tiltus,
šį pasaulį su kitais sukabina,
kad, ginkdie, nepasimestų
kai viskas į tamsą panyra.
Eini pabaigos palytėtas,
tarsi bristum tiesiai dangų,
numazgotas jau, atgailėtas,
jau viską paleidęs iš rankų.
2022 m. lapkričio 14 d.
Labels
Atsiminimai
(15)
Atsiprašymas
(3)
Atsisveikinimai su praeitimi
(5)
Baimė
(3)
Dėkingumas
(17)
Ditė
(1)
drąsa
(14)
Dumblo žmonės
(8)
Eilės
(200)
Kirvis
(1)
Laisvė
(7)
Lietus
(17)
Liūdesys
(15)
Makselis
(19)
meilė
(28)
Nerimas
(23)
nuojauta
(4)
Nuotykiai
(9)
Pastiprinimas
(34)
pavojus
(10)
Pavydas
(6)
Personažai
(2)
Pilnatis
(3)
Pradžia
(15)
Ramybė
(33)
rotveileris
(20)
Rūke
(9)
Sunkumai
(39)
šuo
(14)
Šviesa
(112)
Tekstai
(100)
Vidinis gyvenimas
(126)
VKV
(5)
Žmonės
(51)
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment