Jo Didenybė

Sparnu brūkštelėjęs per skruostą,

į sielą tiesiai pažiūrėjęs
tiriančiu ryškiai žaliu žvilgsniu,
sėda jis į valdovo sostą,
išdykėliškai susivėlęs,
parėmęs smakrą kalaviju.

Prisijaukinęs vėją glosto,
šypsosi lyg įsimylėjęs,
kažką jam šnabžda paukščio balsu.
Žiemą kaip tingią katę šildo,
karūną nuo galvos nutraukęs,
erzindamas saulės zuikučiu.

Prireiks vos vieno lengvo mosto:
strazdanomis veidus nusėjęs
išbarstys dangų tarp samanų.
Niekam neleis sudėti bluosto
šviesos vežimą pasikinkęs,
nakties suplėšęs drabužius.

Iš debesų nupynęs juostas,
skliautą dangaus aukštai iškėlęs
pakvies prigulti tarp dobilų.
O kol ieškosi Didenybės,
jis juoksis galvą vėl susukęs,
pasislėpęs jūroje žiedų.