Akimis siuvinėju dangų,
lino maršką – saulėtu auksu,
daigams šiluma sudvejojus,
giesmininkų ryte paklausiu
ar jau laikas atėjo džiaugtis,
snaudulį iš patalų išpurčius,
pilkumą nuo veido nubraukus?
Stingulys dar maldoms kurčias.
Gal jau laikas savyje pažadint
tikėjimo bijūnais viltį,
medaus iš liepų saldumą,
džiaugsmą rytais vėl užgimti?
Kol po pėdomis šnabžda sniegas,
šaltis skalpeliais operuoja,
palengvėjusios sklendžia sielos,
sparnais skausmą pavertusios moja.
2025 m. vasario 17 d.
Labels
Atsiminimai
(15)
Atsiprašymas
(3)
Atsisveikinimai su praeitimi
(5)
Baimė
(3)
Dėkingumas
(17)
Ditė
(1)
drąsa
(14)
Dumblo žmonės
(8)
Eilės
(200)
Kirvis
(1)
Laisvė
(7)
Lietus
(17)
Liūdesys
(15)
Makselis
(19)
meilė
(28)
Nerimas
(23)
nuojauta
(4)
Nuotykiai
(9)
Pastiprinimas
(34)
pavojus
(10)
Pavydas
(6)
Personažai
(2)
Pilnatis
(3)
Pradžia
(15)
Ramybė
(33)
rotveileris
(20)
Rūke
(9)
Sunkumai
(39)
šuo
(14)
Šviesa
(112)
Tekstai
(100)
Vidinis gyvenimas
(126)
VKV
(5)
Žmonės
(51)
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment