Apie langus ir ne tik

Praėjo jau visi metai, kai paaiškėjo, kad mane apšmeižė. Iš svarbios organizacijos net gavau raštą, kuriame parašyta, kad buvau apkaltinta nebūtais dalykais. Rimtos tetos užsienietės rimtais veidais ir balsais rimtai aiškinosi, kas ir kaip, reikalavo visokių popierių, įrodymų, parašų ir antspaudų. Pagaliau, po devynių mėnesių nusprendė, kad visos tos pasakos – iš piršto laužtos, o aš – nekalta ir skaidri, kaip koks gerai išblizgintas grūdinto stiklo vitrininis langas.

Taigi, dieną prieš man sužinant apie savo nekaltumą toks langas mūsų namuose subiro į šipulius. Matyt, kad nuo įtampos, kuri tuomet tvyrojo mano aplinkoje. Pamenu, kaip stovėjau prie trupančio stiklo ir galvojau, koks jis panašus į mano gyvenimą. Abu kažkam užkliuvome tik todėl, kad buvome savimi. Į abu smogė taikliai, žinodami, kad suaižėsim ir subyrėsim. Abu mus pakeis. Piktadario niekas neieškos, todėl jis galės ramiai daužyti kitus langus, kuriuose atsispindi tikrasis jo veidas.

Yra šiame palyginime ir vienas labai aiškus skirtumas: aš pakilau, o stiklą mes tiesiog pakeitėm nauju. Ir pakilau aš ne šiaip sau, o stovėdama ant Oslo operos rūmų stogo. Iki sprendimo apie mano nekaltumą dar buvo likę keli mėnesiai, o aš tą žvarbią pavasario dieną tiesiog pajutau, kaip mano siela išskleidė sparnus ir vėl pradėjo mokytis skraidyti. Tą dieną aš jau žinojau, kad gausiu laišką su man palankia išvada. Taip jau man nutinka, kad kartais gebu matyti tai, ko nemato kiti.
Ir pamačiau aš ne tik ateitį, bet ir praeitį. Labai aiškiai, su visais užpuolikų kėslais. Su visomis jų baimėmis ir ilgai rūgusiu pavydu. Taip aiškiai, kaip „Fendi“ rankinuką Romoje pro didžiulį ir skaidrų vitrininį stiklą.

Keisčiausia buvo tai, kad gavus laišką manęs ėmė atsiprašinėti tie, kurie nieko nedarydami stebėjo situaciją iš šono. Jie man rašė, kad džiaugiasi, kad tvirtai tikėjo mano nekaltumu. Atsiprašė ir tie, kurie niekuo negalėjo padėti. Tie, kurie galėjo, norėjo ir padėjo – džiaugėsi kartu su manimi. Su manimi jie žengė ir į kitą istorijos puslapį.

Ir štai jau visi metai, kai nieko panašaus į atsiprašymą dar negirdėjau iš tų, kurie laužė pirštus, galvas, širdis ir sielas, kad prikurtų nebūtų istorijų. Mane kartais apima jausmas, kad viso to, kas nutiko, niekada taip ir nenutiko. Kad niekas iš manęs nepavogė ankstesnio gyvenimo.

O jei ir pavogė, tai ką? Lai sau velka ant kupros tą krūvą išblukusių šukių. Nemažai ta krūva turėtų sverti. Tokią visur valkiojant ne vieną pūslę ant sielos galima prisitrinti.

2015 m. liepos 17 d.