Praėjo
jau visi metai, kai paaiškėjo, kad mane apšmeižė. Iš svarbios organizacijos net
gavau raštą, kuriame parašyta, kad buvau apkaltinta nebūtais dalykais. Rimtos
tetos užsienietės rimtais veidais ir balsais rimtai aiškinosi, kas ir kaip,
reikalavo visokių popierių, įrodymų, parašų ir antspaudų. Pagaliau, po devynių
mėnesių nusprendė, kad visos tos pasakos – iš piršto laužtos, o aš – nekalta ir
skaidri, kaip koks gerai išblizgintas grūdinto stiklo vitrininis langas.
Taigi,
dieną prieš man sužinant apie savo nekaltumą toks langas mūsų namuose subiro į
šipulius. Matyt, kad nuo įtampos, kuri tuomet tvyrojo mano aplinkoje. Pamenu,
kaip stovėjau prie trupančio stiklo ir galvojau, koks jis panašus į mano
gyvenimą. Abu kažkam užkliuvome tik todėl, kad buvome savimi. Į abu smogė
taikliai, žinodami, kad suaižėsim ir subyrėsim. Abu mus pakeis. Piktadario
niekas neieškos, todėl jis galės ramiai daužyti kitus langus, kuriuose
atsispindi tikrasis jo veidas.
Yra šiame
palyginime ir vienas labai aiškus skirtumas: aš pakilau, o stiklą mes tiesiog
pakeitėm nauju. Ir pakilau aš ne šiaip sau, o stovėdama ant Oslo operos rūmų
stogo. Iki sprendimo apie mano nekaltumą dar buvo likę keli mėnesiai, o aš tą
žvarbią pavasario dieną tiesiog pajutau, kaip mano siela išskleidė sparnus ir
vėl pradėjo mokytis skraidyti. Tą dieną aš jau žinojau, kad gausiu laišką su
man palankia išvada. Taip jau man nutinka, kad kartais gebu matyti tai, ko
nemato kiti.
Ir pamačiau aš ne tik ateitį, bet ir praeitį. Labai aiškiai, su visais užpuolikų kėslais. Su visomis jų baimėmis ir ilgai rūgusiu pavydu. Taip aiškiai, kaip „Fendi“ rankinuką Romoje pro didžiulį ir skaidrų vitrininį stiklą.
Ir pamačiau aš ne tik ateitį, bet ir praeitį. Labai aiškiai, su visais užpuolikų kėslais. Su visomis jų baimėmis ir ilgai rūgusiu pavydu. Taip aiškiai, kaip „Fendi“ rankinuką Romoje pro didžiulį ir skaidrų vitrininį stiklą.
Keisčiausia
buvo tai, kad gavus laišką manęs ėmė atsiprašinėti tie, kurie nieko nedarydami
stebėjo situaciją iš šono. Jie man rašė, kad džiaugiasi, kad tvirtai tikėjo
mano nekaltumu. Atsiprašė ir tie, kurie niekuo negalėjo padėti. Tie, kurie
galėjo, norėjo ir padėjo – džiaugėsi kartu su manimi. Su manimi jie žengė ir į
kitą istorijos puslapį.
Ir štai
jau visi metai, kai nieko panašaus į atsiprašymą dar negirdėjau iš tų, kurie
laužė pirštus, galvas, širdis ir sielas, kad prikurtų nebūtų istorijų. Mane
kartais apima jausmas, kad viso to, kas nutiko, niekada taip ir nenutiko. Kad
niekas iš manęs nepavogė ankstesnio gyvenimo.
O jei ir
pavogė, tai ką? Lai sau velka ant kupros tą krūvą išblukusių šukių. Nemažai ta
krūva turėtų sverti. Tokią visur valkiojant ne vieną pūslę ant sielos galima
prisitrinti.
2015 m. liepos 17 d.
No comments:
Post a Comment