Kelias namo

Šiandien su Makseliu brovėmės mišku per pusnis. Taip gražiai snigo: gausiai, be vėjo. Saulė švietė pro debesį, o apie ją ratu sukosi snaigės. Atrodė, kad einame šviesos tuneliu. Jame buvo taip ryšku, kad savo baltą šunį vos galėjau įžiūrėti: kai nebegalėdavo išbristi, jis, lyg bebaimis baleto šokėjas, vis šoktelėdavo viršun, atsispirdamas visomis keturiomis. Ore suplazdėdavo jo ausys, suspindėdavo į mane įsmeigtos ištikimos akys ir jis vėl trumpam pradingdavo pusnyse.

Tas akimirkas jaučiausi labai laiminga. Tarsi Dangus būtų pažadėjęs lengvumo ir šviesos.

Taip ir ėjome laimingi namų link, kur laukė mylinti širdis.

2015 m. vasario 2 d.