Nešuliai

Kartą girdėjau istoriją apie senyvą žmogų, kuris ant savo kaklo nešiojosi didžiulį ryšulį raktų. Sunkus nešulys labai trukdydavo miegoti, mat pariedėjęs nuo krūtinės spausdavo gerklę ir išsigandęs vyras rėkdamas šokdavo iš lovos, galvodamas, kad kažkas jį bando pasmaugti. Kaip bebūtų, raktai buvo tokie svarbūs, tad juos nusiėmęs žmogus nebūtų sudėjęs bluosto. Nenuostabu, kad vieną dieną jam pagaliau sustreikavo sveikata ir jis pateko į ligoninės skubios pagalbos skyrių. Gydytojai nusprendė peršviesti krūtinės ląstą rentgenu. Niekas – nei malonios slaugytojos, nei autoritetingi vyriausieji gydytojai, nei susirūpinę artimieji – nesugebėjo ligonio įkalbėti nusirišti raktus. Visi išgirsdavo tą patį atsakymą: „Jūs nieko nesuprantat!”

Kiekvienas ant kaklo užsikariame savo nešulį. Vieni ant virvelės veria buitinius rūpesčius, nerimus dėl mylimųjų, gerovės, karjeros. Kiti tįsia visokias baimes ir nuoskaudas, įkyrias mintis, nepasitikėjimą savimi, teisuoliškumą, pavydą, troškimą išgarsėti, pripažinimo poreikį. Taip įsitveriame į ką nors savo gyvenime, taip imame tai branginti, kad visa kita nublanksta, netenka prasmės. Tampame vieninteliais tos srities ekspertais, aukojame jai visą savo laiką, mintis ir jėgas. Galop, našta tampa tokia sunki, kad ima dusinti, varžyti, atima miegą ir dvasinę ramybę.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ ( Mt 11:28), kviečia Kristus. Būtent dabar – džiaugsmingai laukdami Jėzaus gimimo – galime išsilaisvinti ir sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia ir brangiausia. Žiūrėdami į mylinčias artimųjų akis, linkėdami vienas kitam ramybės, laimės ir vilties, patikėkime savo nešulius Kūrėjui. Jo rankose – pradžia ir pabaiga, dangūs ir žemės, gyvenimas ir mirtis. Jam nėra nieko neįmanomo.

Mūsų pakanka tokių, kokie esame, apnuogintomis sielomis, nebijančių gyventi, suklysti ir pakilti. „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų- tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2:8-9).

2014 m. gruodžio 24 d.