Siela

Tavo siela nuausta iš Dievo meilės,

švytinčios lyg debesys visatos saulių. 
Ji lengvesnė už pienės pūką,

už žydinčių liepų aromatą,

laumžirgio sparnų plazdėjimo sukeltą oro gūsį. 
Visiškai besvorė,

o kartais užgula širdį sunkesniu už kančią ilgesiu.

Lyg peteliškė iš kokono besiveržiančiu laukan,

į šviesą, kur žydi debesys visatos saulių. 
Tavo siela – tu.

Esi iš meilės.

Taigi, meilė esi tu.

Todėl mylėki.

2014 m. kovo 20 d.