Amanda

Vakar parnešiau namo Amandą. Ji taip įsikibo į mane, kad negalėjau jos palikti tėčiui/dėdei. "Išsigandai?" - paklausiau. "Aha... labai noriu pas mamą..." - sušnabždėjo ji. 
Neklausiau, kas ją ir sesutę vėžino motoroleriu po mūsų kaimelį. Bet mačiau, kaip virto, ir sunki transporto priemonė užvirto ant nukritusių mergaičių. Nuskubėjusi radau jas verkiančias, o tėtė/dėdė kvailokai, pasimetęs aiškino, kad juk nieko baisaus nenutiko. "Gal ir ne, " - pasakiau, tikrindama Amandos sesutės skaundančią koją, bandydama suprasti, ar nesusilaužė, - "tik va taip kartais žmonės ir užsimuša."
Amandos sesutė netrukus užsiropštė atgal, o mažoji nesutiko. Kai pasilenkiau prie jos, ji stipriau apsikabino mano kaklą. Supratau, kad parnešiu. Ten - namuose - yra mama. Ir ji Amandai dabar svarbiausia. Taip mes ir ėjome: tėtė/dėdė su sesute ant motorolerio ir aš, su Amanda ant rankų. "Gi sunku tetai, eišk, parvešiu," - kalbėjo dėdė. "Nieko," - atsakiau. - "Kai aš buvau maža, ir mane kažkas nešiojo."

2014 m. rugsėjo 28 d.