Rytoj manęs laukia labai įdomi patirtis: sužinosiu, kas per daiktas yra „savivaldybės administracijos administracinė komisija“, kam ji reikalinga ir su kuo valgoma. Man truputį juokingas tas visas nuo tikro gyvenimo nutolęs mechanizmas ir popierizmas: gavau tris raštus, pagal kuriuos ši komisija mano du skundus dėl agresyvausrotveilerio užpuolimų svarstys trijuose posėdžiuose, t.y. kiekvienam skundžiamam atvejui skirtas atskiras penkiolikos minučių pasitarimas.
Šiaip man tiek posėdžiai visai nereikalingi, nebent komisijai reikia, kad aš atėjusi išsirinkčiau komisijos narį, kuris kasdienių pasivaikštinėjimų metu užsiimtų mano asmens saugojimu nuo rotveilerio. Kažkaip abejoju, kad savivaldybėje sėdi žmonės, kurie norėtų vietoje manęs pajusti savo kūnan smingančius rotveilerio dantis. Bet taip jau gyvenime yra, kad sotus neatjaučia alkano, o saugus – grėsmėje gyvenančio.
O šiandien mudu su Makseliu vėl susidūrėme su savo užpuoliku: eidama paupiu, netoli užtvankos, prie kurios įvyko pirmasis užpuolimas, pro plikas medžių šakas įžiūrėjau trijulės – vyro, rotveilerio ir mažosios kalytės - siluetus ir supratau: privalau skubiai pasiruošti trečiajam užpuolimui. Patogaus medžio, į kurį galėtume įsilipti nesimatė, todėl skubiai nusileidome nuo skardžio prie vandens. Mano planas buvo labai paprastas ir atrodė logiškas: kol šuo leisis nuo skardžio, aš, su Makseliu ant rankų, įbrisiu į vandenį maždaug iki juosmens, nes tokiame gylyje baidyklė nebesieks dugno keturiomis kojomis. O jei bandys plaukti link manęs – gaus pipirų ir lazdų. O tuomet gal ir nuburbuliuos, kad pagaliau būtų baigtas visas tas per ilgai užsitęsęs kriukis.
Ponas Ričardas šiandien atrodė blaivus ir pakilios nuotaikos: ėjo atsilapojęs puspaltį, iš po kurio švietė jūreiviškai dryžuoti marškinėliai. Draugiškoji kalytė pamatė mus pirmoji: pribėgo prie skardžio krašto vizgindama uodegą. Šūktelėjau ponui Ričardui, kad tvirtai laikytų savo žvėrį ir įbridau viena koja į vandenį. Rotveileris buvo su antsnukiu ir ant pavadžio. Pamatęs mudu su Makseliu, žvėris metėsi link skardžio krašto. Laisvoje rankoje tvirčiau suspaudžiau pipirinį purškalą ir žengiau atbula dar giliau į vandenį.
Šįkart kaimynas savo žvėries nuo pavadžio nepaleido. Ėjo kažką pašaipiai šūkaudamas ir garsiai juokėsi. Per šniokščiantį vandenį negirdėjau ką jis man sako. Nelabai man tai rūpėjo. Tik įsakmiai parodžiau ranka, kad nešdintųsi toliau kur einąs.
Rotveileris kelis kartus metėsi link mūsų, bet šiandien ponas Ričardas man demonstravo savo vyrišką jėgą, laikydamas ilgą pavadį viena ranka. Jam gal atrodė, kad aš džiaugsiuosi jo pasiekimais. Bet manęs tai visai nežavėjo, nes puikiai prisimenu jį besivoliojantį sniege, kai rotveileris šį drūtą vyrą ir pargriovė, ir pavilko. Dabar betrūko, kad šuva nutemptų savo nuovoka nepasižymintį savininką nuo skardžio stačia galva ant akmenų. Kažkuria prasme ir tai būtų savotiška šitos istorijos kriukio baigtis.
Kai grėsmingoji trijulė pagaliau išnyko man iš regos lauko, sugrįžome ant miško keliuko ir patraukėme priešinga kryptimi.
Gal ir gerai, galvoju, kad šiandien vėl susidūrėme: pamačius iššieptus dantis atšviežėjo atmintis prieš rytdienos posėdžius, kuriuos dėl šio žvėries organizuoja „savivaldybės administracijos administracinė komisija“. Rotveilerio, suprantama, į posėdžius niekas neatves, kad garbūs ponai galėtų į jo dantis pasižiūrėti ir įsijausti į problemos aktualumą. Todėl man labai įdomu, ar paralelinio pasaulio atstovai suvoks vieno kaimo gyventojų bėdą ir imsis ją nedelsdami spręsti.
Aš neabejotinai esu neužmušama optimistė.
No comments:
Post a Comment