Savivaldybėje, priešais posėdžių salės duris sėdėjome dviese: ponas Ričardas ir aš. Savo rankose laikiau garbingo savivaldybėje dirbančio neprisistačiusio pono dovanotą tulpę. Gėlę gavau, nes šiandien kovo 8-oji – tarptautinė moters diena. Tačiau ne šios dienos proga mudu su ponu Ričardu atsidūrėme už rajono savivaldybės administracijos administracinės komisijos durų.
Padėjusi surasti reikiamas duris, savivaldybė darbuotoja man paaiškino, kad reikia palaukti už durų, kol pakvies. Poną Ričardą pakvietė pirmą. Likau laukti savo eilės. Keistas tas laukimas, lyg prieš kokį egzaminą. Net truputį jaudinausi. Tačiau po kelių minučių išgirdau iš posėdžių salės sklindantį pakeltą pono Ričardo balsą. Jis kažką porino komisijai, lyg ir pasakojo, kad Maksiukas – vos septynių kilogramų terjeras – pirmas puolė rotveilerį ir taip išprovokavo žvėrį.
Suprantu, kad skęstantysis griebiasi net šiaudo, todėl negaliu smerkti kaimyno už melą. Yra tame net šiek tiek tiesos: pastaruoju metu Makselis labai piktai loja ant rotveilerio. Tai normalu žinant, kad baisūnas taikosi jį nudobti ir sužaloti mane. Jei leisčiau, mano mažasis draugužis pultų manęs ginti ir žūtų. O aš labai nenoriu, kad jis žūtų, nes jis – mano širdies, gal net mano sielos dalis.
Kai pakvietė mane, įėjusi pamačiau šešis komisijos narius. Paaiškinę, kokiu klausimu čia susirinkome – pono Ričardo kaltinimu dėl rotveilerio užpuolimų, – ponai suteikė man žodį. Ir aš kalbėjau. Nekalbėjau nei apie Makselį, nei apie poną Ričardą ar jo keistą elgesį, kai jis negynė manęs nuo savo augintinio. Nekalbėjau apie jo neišpildytus pažadus atlyginti nuostolius ir užmigdyti rotveilerį. Tik apie žvėries dantis prie savo veido, nuolatinę baimę ir pasiruošimą ginti savo gyvybę, bei bendruomenėje tvyrantį nerimą dėl nelaimės, kuri labai tikėtina, kai tais pačiais takais vaikštome visi: ir aš, ir ponas Ričardas su rotveileriu, ir maži vaikai.
Moterų akyse galėjau įžiūrėti siaubą ir užuojautą. Vyrai linksėjo ir kraipė galvas. Tomis akimirkomis jaučiau, kad mūsų paraleliniai pasauliai pagaliau liovėsi egzistavę ir susiliejo į vieną. Pasirodo empatija - pats geriausias erdvėlaivis kelionėms tarp skirtingų pasaulių.
Kai baigiau kalbėti, komisijos nariai paprašė palaukti už durų. Taip mudu su ponu Ričardu vėl atsidūrėme ant tų pačių minkštasuolių, vienas šalia kito. Jis lyg ir bandė vienu momentu kažką sakyti, bet tik pradėjo garsiai juoktis ir staiga vėl nutilo. Kai netyčia prasilenkėme kaimo gatvelėje šįryt, likus kelioms valandoms iki posėdžio, ponas Ričardas nuotaikingai pasveikino mane su švente. Nežinau, gal tuomet jis dar jautė viltį, kad jam pavyks kažkaip išsisukti.
Netrukus mus vėl pakvietė įeiti. Komisija paskelbė verdiktą: už pirmą užpuolimą – piniginė bauda ir šuns konfiskavimas, už antrą užpuolimą ir turto sugadinimą – piniginė bauda ir šuns konfiskavimas, už vedžiojimą be antsnukio ir grėsmės sukėlimą – piniginė bauda ir šuns konfiskavimas. Kadangi byla sujungta į vieną, o tam aš neprieštaravau, piniginė bauda sumoje mažesnė, bet šuo vis tiek konfiskuojamas.
Verždamasis iš kabineto laukan ponas Ričardas pareiškė, kad atneš pinigus už suplėšytą striukę. Pasirodo, jis net policijai pažadėjo, kad būtinai atneš. Norėčiau, kad jis laikytųsi bent šio pažado. Man atrodo, kad jam pačiam nuo to taptų truputį lengviau.
O šuns konfiskacija įvyks tik po apskundimo laikotarpio pabaigos – po gerų 20 dienų. Man gaila žvėries. Viliuosi, kad jo paskutinės dienos bus sočios ir jis jau niekam nebepadarys jokios žalos kol laukia neišvengiamo galo.
No comments:
Post a Comment