Rotveilerio istorijoje užsimezgė naujas detektyvas: vyksta žvėries ir jo šeimininko paieška.
Kadangi praėjo Administracinės komisijos sprendimo konfiskuoti p. Ričardo rotveilerį apskundimo terminas, nusprendžiau pasidomėti, kaip laisvai ir saugiai mes galime vaikštinėti po mišką, gerėdamiesi bundančiu pavasariu, ar galiu palikti lazdą, o vietoje jos neštis fotoaparatą ir fiksuoti visą šį grožį. Taigi, ar žvėris jau yra paimtas iš šeimininko ir ar bus jam netrukus baigtas kriukis?
Žinoma, man iki šiol yra visiškai neaišku, kodėl iš viso reikėjo laukti dvidešimt dienų prieš imantis veiksmų. Kai pagalvoji, juk kalba eina apie pripažintą pavojingu gyvūną, kuris per tiek laiko galėtų ne vieną žmogų sužeisti ar dar kelis nedidelius šunis papjauti. Logiškai mąstant, rotveileris turėjo būti paimtas sprendimo priėmimo dieną ir laikomas tas dvidešimt dienų savivaldybės žinioje. Štai taip logiškai mąstant, viskas būtų buvę daug paprasčiau, nes p. Ričardas buvo komisijos posėdžiuose, tad nebūtų galėjęs vengti sprendimo vykdymo: nuvažiavę būtų visi draugiškai pas jį į namus ir paėmę žvėrį.
Deja, ne viskas gyvenime vyksta logiškai. O logiškų procedūrų naudą įvertiname tik susidūrę su jų nebuvimo pasekmėmis.
Taigi, kalbant apie baigtą kriukį, vos baigėsi apskundimo terminas parašiau trumpą ir aiškų elektroninį paklausimą savivaldybės Administracinės komisijos sekretorei. Atsakymo teko laukti visas šešias dienas. O tuomet savivaldybės darbuotoja mane maloniai informavo, kad pavedimas konfiskuoti gyvūną yra perduotas atitinkamai tarnybai UAB X. Negaliu atsikratyti nuojautos, kad gal jis todėl ir buvo perduotas, kad aš pasidomėjau. O gal taip ir turėtų būti, nes juk visi žino: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Šiuo atveju niekas neskendo, bet kas ten žino, kaip būtų baigęsi, jei būčiau bridusi į sraunius ištvinusios Ventos vandenis, kai susidūrėme prie užtvankos su trijule ( - p. Ričardu, rotveileriu ir kalyte) Administracinės komisijos posėdžių išvakarėse. Tąkart, pamačiusi juos ateinančius, pasiruošiau gynybos planą: bristi į upę bent iki juosmens, kad turėčiau pranašumą prieš žvėrį.
Gavusi atsakymą dėl konfiskavimo pavedimo, parašiau savivaldybės sekretorei paklausimą, ar pavedimas jau įvykdytas. Tai buvo prieš tris dienas. Panašu, kad jei ir sulauksiu atsakymo, tai nelabai greitai, o ypatingai didele kantrybe aš pasigirti negaliu. Todėl pasiskambinau į atsakingą tarnybą UAB X pati ir sužinojau, kad jos darbuotojas kaip tik yra atvykęs į policiją ir laukia pareigūno, su kuriuo ketina vykti pas mus į kaimą ieškoti p. Ričardo ir jo rotveilerio. Sakė vakare paskambinti, gal jau bus kas nors aišku, nors žmogus man atvirai pasakė jaučiąs, kad čia viskas nebus taip paprasta, kaip paprastai paprasta, kad būna. Mat ieškojo jis p. Ričardo registracijos adresu, bandė skambinti telefonu, bet nepasiekė jokių rezultatų.
Nujaučiu, kad tikrai nebus viskas taip lengva, nes jau kurį laiką palei upę nesimato jokių šuns ar p. Ričardo pėdsakų. Paprastai vaikštinėdamas miško ir paupio takeliais, p. Ričardas po savęs palieka šiukšlių: alaus skardinių, bambalių, sulčių pakelių. Eina ir sėja kaip kokias bulves. O pastaruoju metu nesimato jokios naujos šiukšlės. Tik tos, kurias savaitgaliais poilsiautojai iš gretimo miesto atvažiavę į krūmus suslepia. O šitos tai visai kitokios: salotos indeliuose, picų dėžės, duonos maišeliai, vienkartiniai indai ir dar daug ko ten yra, bet apie tai – kitą kartą.
O štai rotveilerio jau kurį laiką nematė ir kiti kaimynai. Kažin, kur p. Ričardas jį pradangino?
Kaip tik šią akimirką pro mūsų namus pravažiavo policijos automobilis. Panašu, kad nieko nepešę atgal į darbą važiavo UAB X darbuotojas ir pareigūnas. Nemažai, nujaučiu, bus darbo jų kojoms kol suras p. Ričardą ir jo augintinį.
No comments:
Post a Comment